Vytautas Sinica, kaltinamas kraštutine katalikybe, taikliai klausia: kuo skiriasi kraštutinis katalikas nuo nuoseklaus kataliko? Vargu, ar pats klausimo autorius suvokia, kokią fundamentalią problemą jis užčiuopia. Norint kiek praskleisti šią problemą dengiantį šydą, pirmiausiai reikia pasiaiškinti „nuoseklumo“ sąvoką.
Žodynai pateikia tokią nuoseklumo reikšmę: tai – loginis mąstymas be prieštaravimų. Kitose kalbose „nuoseklumo“ sąvokos atitikmenys reiškia vientisumą, pastovumą, darnią seką nuo pradžios link pabaigos. Nuoseklumas savaime nėra teisingumo garantas. Teroristas, sadistas, vagis gali būti visiškai nuoseklūs savo keliuose, skęsdami nuodėmėse ir nusikaltimuose, eidami nuo prielaidos Alfa prie išvados Omega.
Teisingumui būtinos bent dvi sąlygos: teisinga pirminė prielaida ir teisingas samprotavimas. Tik šių dviejų sąlygų dėka įmanoma ir teisinga išvada. Pirmas pavyzdys: tarkime, kad mano religija yra pati teisingiausia. Prielaida gali būti teisinga. Bet čia galima pasiduoti klaidingam mąstymui: jei mano religija – pati teisingiausia, tada teisinga ją skleisti bet kokiomis priemonėmis. O tai veda prie klaidingos išvados, kad tarp leistinų priemonių galima ir prievarta. Bet išties prievarta veda ne prie tiesos, o prie apsimetinėjimo.
Viduramžių Europoje beveik visi deklaravosi esą katalikai, sovietų režime absoliuti dauguma dėjosi komunistais. Baimės ir naudos motyvai represinėse sistemose skatino veidmainystę. Kiek tose sistemose buvo nuoširdžių tikinčiųjų, aiškiai pasirodė šių sistemų krizės etapuose. Jėga iškreipia santykį su tiesa.
Kitas atvejis, kai mąstymas – nuoseklus ir pagal visas logikos taisykles – teisingas, bet ydinga pirminė prielaida. Evangelikų pastorius Donatas Ivanauskas savo laiku pasakojo anekdotą. Pas psichiatrą ateina ligonis, įsivaizduojantis, kad jis – lavonas. Psichiatras bakst jam adata į ranką – kraujas bėga. Manė įtikinsiąs, kad pacientas – gyvas. O šis tik sumurmėjo: kas galėjo pagalvoti, kad ir numirėliams kraujas bėga?
Visgi nuoseklumas gali turėti dar kitą reikšmę: tam tikrą poziciją be išlygų ir nuolaidų. Toks nuoseklumas beveik visada būna klaidingas. Georgas Hėgelis (Georg Hegel) įtikinamai teigė, kad tiesa atsiskleidžia tezės ir antitezės sintezėje. Kai kuriais atvejais antitezė gal ir nėra būtina, užtenka sąveikaujančių tezių.
Matematinė tiesa: 2+2=4, bet ir 2×2=4. Religinė tiesa: apaštalas Paulius akcentavo tikėjimą kaip kelią į teisingą būtį, apaštalas Jokūbas akcentavo gerus darbus, o tiesos visuma – tai tikėjimo ir darbų darna. Istorinė tiesa: 1941 m. birželio Sukilimas Lietuvoje siekė atkurti sovietinių okupantų sunaikintą valstybę, tačiau būta žmonių, kurie su šio Sukilimo simbolika dalyvavo kitų okupantų – nacių – nusikaltimuose.
Šiais atvejais problema – gerokai sunkesnė nei klaidingos prielaidos ar klaidingo mąstymo proceso atveju. Ir viena, ir kita gali būti teisinga, problema – vienpusiškumas. Kultūros filosofas Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) įžvalgiai teigė, jog dalinė tiesa, ją suabsoliutinus, tampa klaida. Taip gimsta sektos.
Visos idėjų sistemos – tiek religinės, tiek filosofinės, tiek politinės – yra tik dalinės. Jų absoliutinimas – labai pavojingas. Jis veda į žmogiškosios būties, sąmonės ir tapatybės vienmatiškumą. O dažnu atveju – ir į totalitarinius santykius, kai visus žmogiškosios būties aspektus bandoma aiškinti viena idėja.
Tad kuo gi skiriasi nuoseklus katalikas nuo kraštutinio kataliko? Niekuo, jei nuoseklumas reiškia žygiavimą pagal vieną liniją ir vieną vektorių. Šiuo atveju nuoseklumas ir yra kraštutinumas. O jei savą subjektyvią poziciją bandoma primesti ir kitiems, tai jau – labai pavojingas kraštutinumas.
Popiežius Benediktas XVI – vienas giliausių ir šviesiausių visų laikų religinių mąstytojų – pagrįstai rašė, jog Bažnyčia, savo tikėjimo normas bandanti įtvirtinti per valstybę, pati tampa valstybe. Ir ne bet kokia – totalitarine. Tokia, nuo kurios kaip tik turėtų ginti asmenį ir jo sąžinės laisvę. Tai, kad egzistuoja lygiagretūs galios šaltiniai, apsaugo visuomenę nuo kiekvieno iš šių šaltinių totalitarizmo galimybės. Toks Bažnyčios ir valstybės santykis radikaliai skiriasi nuo rusų pasaulyje įprastos despotinės simfonijos.
Jei valstybė gali nustatyti, kuri religija yra geresnė, o kuri – blogesnė, tokia valstybė tampa žmogaus dvasios šeimininke. O jei taip – ir jo gyvybės, ir jo gyvenimo šeimininke. Pasak Benedikto XVI, tai yra valstybė-antikristas. Antikristine gali tapti ir Bažnyčia, jeigu ji savo dvasinį kalaviją iškeičia į fizinį.
Pozityvistiškai suprastas nuoseklumas valstybės atžvilgiu veda į totalitarizmą arba į anarchiją. Tautos atžvilgiu – į šovinizmą arba kosmopolitizmą. Asmens atžvilgiu – į atomizaciją arba kolektyvizaciją. O tiesa daugeliu atvejų reikalauja pusiausvyros, darnos, dialektikos. Anot žymaus krikščionių mąstytojo Klaivo Luiso (Clive Staples Lewis), visi kraštutinumai, išskyrus kraštutinį atsidavimą Dievui, yra iš velnio.
Nuoseklumas yra didelė vertybė, kai jis reiškia judėjimą nuo teisingos prielaidos per teisingą mąstymą prie teisingos išvados. Bet nuoseklumas, virtęs vienpusiškumu, vienmatiškumu, kraštutinumu, yra blogis. Jokia idėjų sistema – katalikiška ar protestantiška, tautiška ar kosmopolitiška, dešinioji ar kairioji – neturi nei tiesos monopolio, nei tiesos visumos. Tiesa randama diskusijoje. Žmogus sutvertas dialogui.
Tiesa yra daugiabriaunė, daugialypė, daugiavektorinė. Nesuveskime jos į vieną liniją ar vieną tašką.
