Jau daugelį dešimtmečių politikoje sklando sparnuota frazė: jis yra šunsnukis, bet jis yra savas šunsnukis. Ligšiol ginčijamasi, kuris JAV politikas tai pasakė ir kuriam Lotynų Amerikos diktatoriui tai skirta. Šiandien tuo vadovaujasi daugelis politikų: jei šunsnukis yra mūsų pusėje, mums vis vien, kad jis – šunsnukis.
Taip jau būna, kai interesai – aukščiau idėjų, o ideologinės stovyklos – aukščiau moralės. Jonas gali būti geras žmogus, bet juk jis – iš konkuruojančios partijos. Todėl jį reikia užkasti. Petras gali visiškai prieštarauti mūsų deklaruojamiems idealams, bet juk jis – iš mūsų partijos. Užsimerkime, užsikiškime ausis ir patylėkime.
Institucinis solidarumas – svarbiausia prielaida korupciniams santykiams. Ir ne tik jiems. Kai skirtis „savas-svetimas“ užgožia skirtį „geras-blogas“, gali būti dangstomi netgi šlykščiausi kriminaliniai nusikaltimai, o padorūs žmonės drabstomi purvais, nes jie stovi ant kelio mums ir mūsų interesams.
Viktoras Orbanas (Viktor Orbán) – vatnikas? Bet juk jis – dešinysis ir dešiniesiems jis tinka. Žanas Liukas Melenšonas (Jean-Luc Mélenchon) – vatnikas? Bet juk jis – vienintelė atsvara dešiniesiems radikalams, tars margaspalvis kairiųjų frontas. Beveik identiškos geopolitinės pozicijos, atskleidžiančios bendrą moralinį veidą, nublanksta prieš ideologines etiketes. Būti dešiniuoju ar kairiuoju dabar svarbiau nei būti doru žmogumi.
Dvejopus, subjektyvius standartus regime ir Lietuvos politikoje. Dabartinei valdančiajai koalicijai ne taip seniai sunkių moralinių traumų kėlė Gretos Kildišienės apatiniai bei Jaroslavo Narkevičiaus kotletukai. Užtai Monikos Navickienės, Dainiaus Kreivio ir net Kristijono Bartoševičiaus skandalai glaistomi: juk šie žmonės – teisingos partijos atstovai, tad jų nusižengimai – atleistini. Mažų mažiausiai – vertintini daug nuosaikiau.
Analogiška situacija – Aleksandro Sacharuko ir Petro Gražulio bylose. Vienas galimai balsavęs už savo kolegą parlamentaras išteisintas, kitas – pasmerktas, ilgam uždraudžiant jam dalyvauti nacionalinėje politikoje.
Dabartinė politika remiasi prielaida, jog dauguma žmonių – kvaili. Jiems galima įteigti bet ką. Įskaitant šališkas politines preferencijas, taikant dvejopus standartus. Bet panašu, jog daugumos kvailumas – stipriai perdedamas. Net eilinei Zitai iš Mažeikių matyti, jog teisingumas Lietuvos politikoje – pasirinktinis, taikomas pagal skirtį „savas-svetimas“, ignoruojant bendrus principus ir dėsnius.
Jėzus Kristus smerkė fariziejus ne už tai, kad jie taikė savo auditorijai aukštus standartus, bet už tai, kad patys savo praktinėje veikloje tuos standartus ignoravo. Todėl krikščioniškoje tradicijoje, paklojusioje pamatus Europos kultūrai, „fariziejaus“ sąvoka pagrįstai virto sinonimu žodžiui „veidmainis“. Korumpuoti muitininkai, okupacinės valdžios kolaborantai, net paleistuvės Biblijoje vertinami nuosaikiau nei veidmainiai.
Anglų konservatorių filosofas Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) teigė, jog maži skirtumai dažnai būna svarbesni už didelius. Dėl to šiitas ir sunitas, katalikas ir protestantas vienas kitam turi didesnių priekaištų nei visiškai svetimų religijų atstovams. Moraliniai skirtumai yra didesni ir svarbesni už idėjinius taip pat, kaip pastarieji – už institucinius, bet kilnusis anglas užčiuopė svarbų dalyką. Saviems turime būti reiklesni nei svetimiems, nors visa subjektyvi žmogaus prigimtis skatina elgtis visiškai priešingai.
Prieš ieškant krislo kitos partijos atstovo akyje pirmiausiai dera išritinti rastą iš savosios. Savas šunsnukis – blogiau nei svetimas šunsnukis. Būtent savas šunsnukis kompromituoja teisingą reikalą, jeigu išties kovojama už teisingą reikalą. Vidinis išsigryninimas – pirmas ir svarbiausias žingsnis į valstybės atnaujinimą.
Norint įveikti blogį valstybėje pirmiausiai reikia jį įveikti savyje. Savo kieme, savo partijoje. Tam reikia keisti ne tik politiką. Keistina pati tautos kultūra, kurioje tvirta nuostata: blogas paukštis, kur savo lizdą teršia. Savų šunsnukių demaskavimas ir eliminavimas nėra savo lizdo teršimas, o priešingai – jo išvalymas. Pavlikas Morozovas, kurio pavardė virto keiksmažodžiu, nusidėjo ne tuo, kad išdavė artimuosius vardan bendrojo teisingumo, o dėl to, kad santvarka, dėl kurios jis išdavė artimuosius, tik apsimetė bendruoju teisingumu.
Teisingumo pagrindas – bešališkumas. Blogis visada bus blogis, net jeigu jį daro mums brangiausias ir artimiausias žmogus. Gėris visada bus gėris, net jeigu jį daro svetimas ar netgi tas, kurį laikome priešu. Vertindami žmonių mintis, žodžius ir darbus turime atsiriboti nuo bet kokių subjektyvių santykių. Visus turime laikyti vienodai svetimais ir vienodai artimais pagal tai, ar jie kuria blogį, ar gėrį.
Tai – amžino tobulėjimo kelias. Pasiekti tobulą teisingumą reikia visos amžinybės. Bet jau šiame pasaulyje galime žengti šiuo keliu, palaipsniui judėdami link idealo. Tik patys siekdami teisingumo galėsime jo reikalauti iš kitų. Tai – idealas, kuriam verta skirti visą gyvenimą. Idealas, kuris gali patraukti bet kurią kilnią sielą. Ir tik tokias sielas verta patraukti. Tik tokių sielų pagrindu verta konstruoti santykius, kultūrą ir politiką.
Labai gerai parašyta. Visgi galima būtų pakapstyti giliau – o kodėl mums patinka dvigubi standartai, kodėl mums patinka jaustis good guys, teisiančiais kitus, kodėl žmogus niekada netaps vien dvasiniais principais besivadovaujančia būtybe? Materialiame pasaulyje mūsų gentis išlieka, nes valgo nudobtą mamutą ar sužvejotą žuvį, užuot peikusi save dėl panaudotos apgavystės juos sučiumpant. Mūsų kaime nebus bado, jei pernai sugebėjome išsikovoti derlingos žemės papildomą lopinėlį iš kaimynų. Mūsų gatvėse bus saugesni mūsų piliečiai, jei atvykstantys svetimtaučiai pakeliui nuskęs jūroje ar neperlips koncertinos. Turime pripažinti, kad Gėris kartais yra ribotas, todėl norime, kad daugiau jo atitektų tiems, kas yra mums brangesni. Dorovines normas mūsų sąmonė, paklusdama jausmams, sukuria tokias, kuriose mes (pasisotinę žuviene) patys sau dar ir jaučiamės teisingoje pusėje. Todėl tai prigimtiniai šio pasaulio dalykai, kurių negali nuneigti. Žinoma, turime turėti altruizmo ir pasidalinimo idealus, kad būdami savo materialioje gyvūnijoje visgi pasijustume Dievo vaikais. Bet argi tai darome iš dalies ne dėl to, kad irgi norime pasijusti esą geresni, nei esame? T.y. ir vėl, siekdami pasitenkinimo, sukonstruojame sau normas, kuriose (kaip netikėta) mes pasielgėme dorai ir tinkamai. Sutinku, kad yra per daug veidmainystės. Bet dalis veidmainystės yra mūsų drabužis, kurio nenorime netekti.