Dievo pakaitalai
Jei komunizmo ir (neo)liberalizmo ideologijos atsisako Dievo, tai ką tada pastato į Jo vietą?.. Rusai turi posakį: „šventa vieta tuščia nebūna“. Kaip žinome, komunizme Dievo vietą užimdavo partijos lyderis. Tai ypač būdinga Stalinui – „tautų tėvui“, kuris leido iškelti savo asmenį į dievybės garbinimo padanges, tapo asmens kulto subjektu.
Iš esmės jam to reikėjo, kad legitimuotų savo paties vienvaldystę, despotišką, paranojišką bandymą maksimaliai užvaldyti tikrovę ir leisti sau ją perkurti pagal savo užmačias. Tačiau žmogus yra mirtinga ir ribota būtybė, tad bandymas tai padaryti vieno žmogaus jėgomis, aišku, yra absurdiškas.
Žinome, kad Stalinas jaunystėje mokėsi Tbilisio dvasinėje seminarijoje, tad gavo stačiatikišką formaciją. Tam tikri jo sprendimai, ypač – santykyje su religija, anaiptol nebuvo tokie primityvūs, kaip galima būtų įsivaizduoti. Ypač verta atkreipti dėmesį į sovietų valdžios ir Rusijos Stačiatikių bažnyčios suartėjimo procesą, prasidėjusį 1943 metais.
Rastas savotiškas konsensusas, savotiška stačiatikybės ir ateistinio režimo sugyvenimo forma, iš esmės atvedusi prie to, kas apskritai būdinga Rusijos civilizacijai, paveldėjusiai bizantinę tradiciją, – tai yra vadinamasis cezaropapizmas, kai žemiškasis valdovas ir dvasinis lyderis bendradarbiauja. Pagrindinis akcentas skiriamas žemiškajam valdovui, kuris tą dvasinį lyderį, patriarchą lyg ir gerbia, bet santykis yra veikiau subordinacinis.
Puikiai atsimename tą sovietinių vadų kultą, labai ryškų vizualinėje kultūroje: per paminklus, per gatvėvardžius, per ritualus, per šventes, lozungus, per vizualinę propagandą… Kur tik to nebuvo. Tai vis bandymas parodyti kone dievišką Partijos lyderio galią suprasti, pažinti, paaiškinti tikrovę. Ir ne tik paaiškinti, bet ir priimti sprendimus, kurie būtų absoliučiai geri ir išmintingi, visiškai jų nekvestionuojant tuoj pat vykdomi.
Taigi, komunizmo atveju matome žmogaus susidievinimą. Aišku, ne bet kokio žmogaus, bet tokio, kuris yra valdžios piramidės viršūnėje.
Kas gi atsitinka vėliau? Kuo gi šita nukrikščionėjusi sekuliarizuota visuomenė, mūsų atveju – postsovietinė neoliberalioji, vartotojiška visuomenė tiki šiandien? Skirtingai nei sovietmečiu, mes tokių aiškių formų, ką gi garbinti, lyg ir nebeturime. Lyg ir viskas palikta privačiam interesui ir nuožiūrai. Taip įvairios religijos, kultai, dvasinės tradicijos ir praktikos, mokymai ir guru tampa prekėmis ant dvasingumo prekystalio.
Esi laisvas iš visos tos įvairovės rinktis, nes viskas yra lygiavertiška, reliatyvu, nėra kažko išskirtinio, nėra kažko vertingesnio nei kažkas kitas. Gali net visai nesirinkti, atsisakyti rinktis. Gali iš viso to, ką randi ant šio prekystalio, susikonstruoti kažką savo, paimti elementą iš budizmo, iš islamo, pagonybės… Ir susikūręs kažkokią naują, asmeninę religiją ar kultą gali jį praktikuoti, bandyti jaustis laimingas…
Tačiau jeigu į dabartinio vėlyvojo kapitalizmo sąrangą ir ideologinius pamatus pažvelgtume struktūriškai, pastebėtume turį reikalų su pseudo šventąja trejybe. Šiandien dievą, kuriam meldžiasi daugiausiai žmonių, galima vadinti įvairiai, jis tradicijoje pasirodo įvairiais pavidalais ir vardais. Biblijoje jis vadinamas Mamona, graikų tradicijoje jis buvo vadinamas Hermiu – dievu, kuris kuravo prekybą, taipogi buvo vagių dievas.
O kaip sukaupsi tą kapitalą, ypač postsovietinėje erdvėje, žlungant sovietinei sistemai, jei ne „prichvatizavimo“ būdu? Taigi yra vienas vyriausiasis dievas, Pinigo dievas, kuriam visi meldžiasi, ir visa socioekonominė sistema yra jam pajungiama.
Valstybės tikslas, jeigu paklaustume mūsų politikų, kur link juda Lietuva, ko gi siekiama, ką apskritai politikai daro dirbdami savo darbą, tai dažnas iš jų veikiausiai atsakytų, kad jie kelia BVP. Taigi, siekia, kad šalies biudžete būtų kuo daugiau pinigų. Atrodo, tai gerai, juk kuo daugiau sukaupi, tuo daugiau gali paskirstyti žmonėms, bet išeitų, kad galutinis valstybės tikslas yra pinigų kaupimas, iš esmės – tarnavimas šitam dievui…
Antrąjį dievą galėtume pavadinti Erosu. Tai senovės graikų dievas, į lietuvių kalbą išvertus, – troškimas, geismas. Tai ne tik seksualinis interesas, bet apskritai troškimas bet kam. Būtent Erosas mus skatina norėti, trokšti vartoti pinigus, daiktus ar kitus žmones, formuodamas poreikius, kurių galbūt natūraliai nė neturėtume, taip pat trokšti daugiau, nei mums iš tiesų reikia.
Ypač reklama prisideda formuojant tą troškimo apetitą, turėjimo geismą, kuris nekantrauja būti realizuotas. Komercinės, kaip ir politinės, reklamos ar valstybės propaganda iš esmės yra labai sudėtingi mechanizmai, naudojami labai gerai išstudijavus žmogaus psichologiją ir psichiką. Tarkime, jūs nueinate į prekybos centrą ir anaiptol neatsitiktinai skyriai ir prekės ten išdėlioti tam tikru būdu, skamba tam tikra muzika…
Įėję į parduotuvę jūs dažnai pirmiausia patenkate į egzotinių vaisių ir daržovių skyrių, kuris pasąmonėje sužadina žemiškojo rojaus intuiciją. Tada tu atsipalaiduoji, o kai atsipalaiduoji, nuperki daugiau, negu planavai, perki ne tik tai, ką užsirašei ant lapelio, o visko žymiai daugiau, prisikrauni pilną krepšį… Tačiau realizuotasis Erosas irgi negali pasotinti mūsų širdies, nes įgyvendintas troškimas greit išsivadi, o jo sukelta euforijos būsena trunka taip trumpai…
Trečiasis dievas, kuris būtų kaip ir dviejų pirmųjų vaisius, vėlgi pagal graikišką analogiją, būtų Narcizas – savimeilės, grožėjimosi savimi dievas. Nes kito referento mums nebereikia, nebelieka santykio su kitu asmeniu. Narcizas nežiūri į kitą, jis nemato savęs kito akyse, jis tik gėrisi savimi upelio vandenyje, kol įkrenta ir nuskęsta.
Tokių narcizų ypač daug jaunojoje kartoje, nes visa popkultūra, masinė kultūra, žvaigždės, garsenybės, visas jų kultas, visi tie mums nuolat reklamos kišami jauno ir seksualaus kūno įvaizdžiai, vartojimo, pramogavimo gundymai, sukuria tokį mechanizmą, kuriame atsiranda ir suklesti narcizai.
Vaikai, jaunimas ypač patraukiami šitų žvaigždžių, nes žvaigždės gi spindi, daro įspūdį, traukia. Tačiau jų šviesa, kaip dažnai įsitikiname, yra apgaulinga, paviršutiniška. Psichoterapeutai yra pastebėję, kad šiandien dirbant su pacientais jau tampa sudėtinga taikyti klasikinę froidistinę psichoanalizę.
Laikais, kai dirbo Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), sukūręs paplitusią psichoanalitinę sistemą, grįstą darbo su savo pacientais patirtimi, tie kenčiantys žmonės, kurie susidurdavo į jį kreipdavosi pagalbos, dažniausiai kentėjo nuo sutrikimo, kuris tuomet buvo vadinamas isterija. Tai – nevaldomi vidiniai impulsai, prasiveržiantys išorėn įvairiais nepageidautinais, tačiau beveik nekontroliuojamais pavidalais.
Tuo metu klestėjo vadinama viktorinė moralė, labai griežtos viešojo elgesio taisyklės, kurios varžė ir negailestingai represuodavo asmens vidinius troškimus bei impulsus, ypač seksualinius. Tuomet Froidas sugalvojo ir savo pacientams pasiūlė metodikas, padedančias išlaisvinti tuos represuotus vidinius impulsus.
Psichoanalitikai kalbėjo apie tai, kad metodai, kuriuos tuomet, amžių sandūroje, išrado ir pritaikė Froidas, ir kurie buvo efektyvūs jo pacientams, šiandien nustoja savo efektyvumo. Kodėl? Todėl kad, kuomet jie pasiūlo savo pacientams išsilaisvinti, rezultatas dažnai būna atvirkštinis, ir jiems tik dar labiau pablogėja, nes tie žmonės jau yra tiek išsilaisvinę nuo moralinių suvaržymų, ką itin skatina mūsų kultūra, kad jiems jau nebėra kur laisvintis….
Kitaip tariant, šiuolaikiniai specialistai psichikos srityje dažniausiai susiduria nebe su isterikais, o su narcizais. Šiuolaikiniame narcisizme nunyksta santykis su Kitu, lieka tik Aš, tik mano interesai, tik erdvė ar sfera, kurioje veikiu, o kitas tėra priemonė, instrumentas man norint kažką pasiekti ar įgyvendinti mano troškimą.
Akivaizdu, šios ideologijos retai pasireiškia grynais pavidalais. Tikrovė yra žymiai sudėtingesnė, tad galime pamatyti įvairias mišrias jų formas. Jeigu atidžiau pažvelgtume į tai, kas šiuo metu vyksta viešojoje erdvėje, pamatysime, kad tai, kas mums siūloma kaip viltis ir tikėjimas, visi tie medijų kuriami ir palaikomi lūkesčiai, turės ir tos senosios, komunistinės ideologijos bruožų, ir naujosios neoliberaliosios ideologijos elementų.
Kai kurie specialistai tai vadina liberalmarksizmu, kuris yra tapęs šiandieninės viešosios erdvės, širdžių ir protų užvaldymo priemone. Vėlgi mes čia matome laimės pažado ir žmogaus galutinių tikslų suklastojimą, nes minėti didieji ideologiniai projektai gimė ir vystėsi kaip atsvara krikščionybei. Jų santykis su tikrove, ir su Dievu, ir su žmonėmis, apskritai su žmogaus asmeniu, kaip jos aiškina žmogaus prigimtį, buvo įgyvendinti ir atsispindi dabarties visuomenėje.
Yra ispanų mąstytojo, diplomato, žurnalisto Chuano Dunoso Korteso (Juan Donoso Cortés) knyga „Esė apie katalikybę, socializmą ir liberalizmą“. Tai jo savotiška „gulbės giesmė“, paskutinis kūrinys, nes jis mirė jaunas, 41 metų.
Veikalas parašytas XIX amžiaus viduryje. Atrodo seniena, naftalinas. Bet, jeigu paskaitytumėte šitą knygą, jūs tikrai būtumėte įkvėpti pamąstyti ne tik apie XIX amžiaus Ispanijos politinę sceną, bet taipogi apie dabartį ir apie ateitį. Todėl, kad šis mąstytojas, kuris, kaip ir kiti mąstytojai, atstovaujantys krikščioniškajam tradicionalizmui, atidžiai stebėjo tai, kas vyksta jo gyvenamo meto Europoje, kuri tuo laiku sparčiai keitėsi, modernizavosi, liberalizavosi, kurioje gimė, formavosi ir maišėsi visos didžiosios ideologinės srovės.
Kortesas, kuris jaunystėje buvo liberalas, labai greitai pamatė šitų ideologijų tuščiažiediškumą ir vėl atsisuko į krikščionybę, į katalikybę, tik joje matydamas atsvarą šioms sistemoms, kurios, kaip jau minėta, apibrėžia santykį su žmogaus prigimtimi tokiu būdu, kad joms kertinis žodis tampa išlaisvinimas.
(Bus daugiau)
