Tai – klausimas, kurį sau užduoda baltarusiai Baltijos valstybių atžvilgiu. Kam mums suvereni Lietuva, suvereni Latvija? Pokalbis su Baltijos kaimynais seniai pribrendo. Kaip ir su Lenkija. Nekalbant jau apie būtinas ir neišvengiamas skyrybas su Rusija.
Revoliucijos, protestai, vidinė sumaištis bet kurioje šalyje – itin jautrūs procesai, į kuriuos reaguojama labai skausmingai. Kaimynams tokiais atvejais būtina išmintis, gerai pasveriant savus sprendimus, net jei masina greita nauda iš paprastų sprendimų.
2020-ųjų katastrofa
Lietuvos valdžia įsikišo į vidinį konfliktą Baltarusijoje, užimdama rusiškai liberalios stovyklos pusę. Be jokios analizės, visuomeninio diskurso, alternatyvių pozicijų žiniasklaidoje. Tiek lietuvių, tiek ir lenkų politikai kėlė provincialios namų šeimininkės ir kitų apgailėtinų personažų portretus – personažų, išpopuliarintų už „Gazpromo“ pinigus, dalyvaujant FST (FSB).
Šiandien iš kai kurių Europos politikų pusės jau girdime kitokius garsus: „nežinojome“, „ tai – jūsų istorija“, „jūsų lyderiai sakė, kad…“ Ne, brangieji, taip nieko nebus. Ar jūs domėjotės, kas išties vyksta? Ar jūs klausėte baltarusių tautinio elito? Ar jums bent atėjo į galvą pasiteirauti, ką apie tai galvojame?
Tada iš Lietuvos pusės su mumis susisiekė vos keturi žmonės, kad bent išgirstų mūsų nuomonę – Gintaras Songaila, Audrius Butkevičius ir Marius Kundrotas, o ketvirtas – šiaip draugas, net ne politikas. Atskiri tinklaraštininkai kartais šį tą paskelbdavo, bet didžioji žiniasklaida išvis nesidomėjo. Ir kam tai jai? Juk yra Tichanovskaja, Viačiorka, Latuška, jie papasakos, ką reikia ir kaip reikia.
Iš Lietuvos Respublikos valdžios pusės matėme brutaliausią snobizmą, konjunktūrą ir siekį atstovauti kažkam, kas stovėjo už jos nugaros, tik jau tikrai ne lietuvių tautai. Labai patogi pozicija: mes palaikome tautos protestą. Panašiai Maskva palaikė protestus Kryme ir Donbase. Skirtumas tik toks, kad Baltarusijoje Vakarų atstovai veikė išvien su Maskva. Tik Baltarusijos vadovui nusilenkus Maskva jį palaikė.
O juk ne taip ir seniai, 2014–2019 m. baltarusių patriotai įtikinėjo kaimynus – lietuvius, lenkus ir ukrainiečius – rengti bendras konferencijas dėl Vidurio Europos saugumo. Turėjome užtektinai informacijos apie būsimą Rusijos įsikišimą ir jos agentūros aktyvavimą. Tiesiog šaukėme: neleiskime paversti Baltarusijos Vladimiro Putino placdarmu, gali ištikti milžiniška tragedija. Falšstarto dėka baltarusiai ilgam prarado pažangių politinių permainų galimybę.
Kam to reikėjo?
Viena iš visiškai dirbtinai keliamų temų šiandien – tai lietuvių ir baltarusių ginčai dėl bendros istorijos. Apie viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą pirmiausiai turėtų kalbėti istorikai. Vietoje jų girdime kažkokius mažai težinomus tinklaraštininkus, propagandistus, o dažnai – tiesiog provokatorius. Ir visa tai vyksta anaiptol ne savaime.
Iki 2020 m. Baltarusijoje vyravo visiškai adekvatus santykis su LDK paveldu. Vyravo suvokimas, jog tiek lietuviai, tiek ir baltarusiai turi tam tikrą santykį su šia valstybe, o radikalai buvo visiška mažuma. Net pati „litvinizmo“ sąvoka tiktai vėliau įgavo antilietuvišką charakterį, kad iš mūsų kažkas kažką pavogė, užuot galvojus, kad tai – kažkas bendro, priklausančio ir mums, ir jums.
Taip buvo. 2020-ieji sulaužė pasitikėjimą ir pagarbą kaimyninių šalių atžvilgiu. Kaimynai savo įsikišimu atvėrė Pandoros skrynią. Į paviršių išsiveržė išsišokėliai, avantiūristai. O pati Baltarusija tapo daug labiau priklausoma nuo Rusijos. Rusijos specialiosios tarnybos ir propagandistai užtvindė Baltarusiją.
Protestai Baltarusijoje neturėjo nieko bendro su tautiniu klausimu. Tautinės jėgos buvo tiesiog nušluotos nuo scenos. Išaugo kasta be tėvynės, be tautos, be Dievo. Be kritinio mąstymo. Kosmopolitai. Ir jie buvo panaudoti 2020-aisiais. Tautinė inteligentija eliminuota. Organizatoriams tereikėjo masės. Ir jie ją gavo. Per ją „piarinosi“ Džordžas Sorošas (George Soros), Klausas Švabas (Klaus Schwab), Anri Levi (Henri Lévy).
Įkandin globalistų aktyvavosi ir Maskvos agentai. Kovodami su baltarusių tautiniais patriotais jie atmetė ir lietuvių tautinius demokratus. Baltarusija po truputį vis labiau atkertama nuo Europos.
Visa tai vyksta tuo metu, kai V. Putinas reikalauja Aliaksandro Lukašenkos Baltarusijoje laikyti branduolinius ginklus ir siųsti į kaimynines NATO šalis tūkstančius migrantų. Jiems davus šaltkalvių įrankius, kopėčias, sprogmenis, nėra tokios sienos, kuri juos sulaikytų. Tai – pasirengimas karui. Maskvai ir jos „Vakarų partneriams“ norisi iš pasaulio žemėlapio ištrinti tiek Baltarusiją, tiek Ukrainą, tiek Lietuvą, tiek Latviją, tiek ir Lenkiją.
Nuo bendradarbiavimo iki priešpriešos
Iš Zenono Pazniako – Baltarusijos liaudies fronto įkūrėjo – daugelis baltarusių žino apie sutartį tarp Lietuvos Sąjūdžio ir Baltarusijos liaudies fronto Vilniaus krašto ir bendros kovos su Rusija klausimais. Kai Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę, Maskvos nomenklatūra stengėsi išnaudoti Baltarusijos kortą, siekdama sustabdyti Lietuvos traukimąsi iš Sovietų Sąjungos.
Tada įvyko derybos tarp tautinių-demokratinių mūsų tautų elitų, kur patvirtintos esamos sienos. Sutarta dėl baltarusių gimnazijos, bažnyčios, kultūrinio centro Vilniaus krašte, o lietuviai savo ruožtu įsipareigojo padėti baltarusiams jų kovoje už nepriklausomybę. Daugelis baltarusių matė Lietuvoje draugą. Bet pasitraukus senajam elitui ir jį pakeitus liberalams dialogas tarp mūsų tautų prarastas.
Baltarusiams uždrausta gabenti savo prekes per Lietuvos sieną. Nors istoriškai mūsų tautos net nėra kariavusios. Nemalonu ir net skaudu matyti, kaip mūsų tautos iš šalies daromos priešais.
Rusai visada suprato Baltarusijos reikšmę ir veikė sistemiškai – ekonomikoje, kultūroje, švietime – kurdami šioje šalyje savo agentūrą. Net ir dabar Baltarusija lieka sąlygiškai suverenia šalimi, bandydama tolti nuo savo itin pavojingos „sąjungininkės“ Rusijos.
Taikos klausimas visoje Europoje šiandien sprendžiamas Baltarusijoje. Mūsų šalies anšliusas reikštų naują, dar baisesnį karą. Ar Vakarai, pirmiausiai – Europa gebės užtikrinti savo interesus, palaikydami Baltarusijos valstybingumą ir padėdami mums kuo labiau nutolti nuo imperijos?
Savo laiku mano draugas ir mokytojas Kazimieras Uoka kartojo man, kad svarbiausias ginklas yra žodis. „Tu gali nepasiekti tikslo kalbėdamasis, bet nesikalbėdamas tu tikrai nieko nepasieksi“, sakė jis.
Šiandien praktiškai nebėra dialogo tarp paprastų lietuvių ir baltarusių, o taip pat – tarp jų valdžios ir elitų. Maža to, kiekvieną dieną uždaroma vis nauja pasienio perėja, siaurinamos baltarusių teisės Lietuvoje, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas ir supratimas.
Negi tie, kuriems savo laiku taip trukdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurie taip bijojo šios nuostabios ir pažangios Europos valstybės, šiandien gali džiaugtis? Nejau darbas padarytas? Nejau priekyje – tiktai praradimai, skausmas ir kraujas?
Štai, kodėl mes laukiame atsako iš lietuvių tautos: ar jai reikalinga nepriklausoma Baltarusija?
