1926 m. gruodžio 17 d. tautininkai nuvertė liaudininkų režimą ir pakeitė juos valdžioje. Tai buvo daugiau nei partiniai pavadinimai. Tai – du skirtingi visuomenės konceptai. Tautininkai orientavosi į tautą – sąmoningų žmonių bendruomenę, jungiamą kilmės, kalbos, kultūros, bet svarbiausia – savimonės. Liaudininkai – į liaudį, padriką žmonių grupę, gyvenančią čia ir dabar, be aiškaus dvasinio dėmens.
Tautos sąvoka verčiama dviem tarptautiniais žodžiais: etnosu ir nacija. Etnosas – tai žmonės, jungiami bendros kilmės, kultūros ir kalbos. Nacija – tai etnosas, įgavęs politinę struktūrą ir savimonę.
Liaudis taip pat turi du tarptautinius atitikmenis: populus ir plebs. Populus – tai konkretaus krašto gyventojų visuma, kad ir kokia būtų jų kilmė, kultūra ar kalba. Plebs – tiesiog žemesnysis visuomenės sluoksnis, prastuomenė.
Aukštuomenės ir prastuomenės sąvokos taip pat aiškinamos skirtingai. Ilgą laiką jos skirtos pagal visuomeninę padėtį giminės kilmės pagrindu, vėliau – pagal turtą. Abi šios skirtys gan gyvos ligšiol. Bet galima ir kita skirtis – pagal intelektą, moralę, kūrybinį indėlį į visuomenės gyvenimą.
Renesanso ir baroko laikais tauta buvo laikoma tik bajorija. Vėliau, klasicizmo amžiuje, tautą imta suvokti kaip vienos kilmės, kalbos ir kultūros žmonių visumą, apimančią įvairius luomus. Dabar tauta pirmiausiai siejama su savimone. Šios sampratos dažnai priešinamos, bet galima išvesti bendrą vardiklį. Tauta – tai bendros kilmės, kalbos ir kultūros žmonės, kurie sąmoningai save tapatina vienas su kitu, įsipareigodami vienas kitam ir visai bendruomenei, mąstydami dvasinėmis ir visuomeninėmis kategorijomis.
Žmonių masė, istorinio atsitiktinumo dėka gyvenanti vienoje teritorijoje ir kalbanti viena kalba, tačiau stokojanti dvasinio ryšio ir sudaryta iš savimi tesirūpinančių individų ar grupių, nėra tauta. Tai – liaudis. Tautą ir liaudį skiria ta pati linija, kaip bendruomenę ir masę. Bendruomenė yra tokia žmonių grupė, kuri aiškiai suvokia savo bendrystę. Masėje tokių jungčių nėra. Taigi, klasikinio nacionalizmo sampratą galima sujungti su konservatyviu konceptu: tauta yra elitas, elitas yra tauta. Buvimą elite lemia asmens kokybė.
Žmogus, aukojantis savo gyvenimą dėl kitų, yra aukštuomenės atstovas. Bet savo gyvenimą verta aukoti tik dėl to, kuris pats dėl ko nors aukojasi. Net Jėzus Kristus aukojosi dėl nusidėjėlių su aiškia intencija: kad šie nusidėjėliai taps šventaisiais, aukojančiais savo gyvenimus dėl aukščiausiojo tikslo ir vienas dėl kito. Vaizdinys, jog mesijas aukojosi dėl nusidėjėlių, kurie ir lieka nusidėjėliais, iškreipia jo mokslo prasmę.
Taigi, tauta yra dvasinių žmonių bendruomenė. Tautininkas yra tas, kuris valstybę stato ant moralinių įsipareigojimų, politinio, kultūrinio ir socialinio solidarumo pagrindo. Liaudininkas atmeta žmogaus kokybės kriterijų ir sakralizuoja žmogų kaip tokį, koks jis bebūtų. Taip jis nuo populus pereina prie plebs, nes žmogus, gyvenantis dėl savęs, kad ir kokia būtų jo visuomeninė padėtis ar sąskaita banke, yra plebėjas.
Nacionalizmas demokratizavo tautos kategoriją, sudarydamas sąlygas pakilti iš liaudies į tautą. Tapti tauta galima tik palikus liaudies būvį. Švietėjai ėjo į liaudį, kurdami iš jos tautą. Populistai elgiasi kitaip: jie pataikauja primityviems liaudies interesams ir instinktams, keldami liaudį į tautos vietą.
Tautiškumas – tai hierarchinis humanizmas. Liaudiškumas – egalitarinis humanizmas. Pirmasis orientuojasi į žmonių kokybę, antrasis – į kiekybę. Tautininkas rūpinasi visuomene kaip visuma, bet kreipiasi į suprantančius ir susipratusius žmones, net jeigu jų – mažuma. Liaudininkas plaukia pasroviui su dauguma.
Apšvietos laikais, protestuojant prieš elitines Europos sanklodas, gimė du vaizdiniai: kilnaus laukinio ir kilnios liaudies vaizdinys. Tautos ir gentys, anksčiau be pagrindo žemintos dėl savo kitoniškumo, imtos taip pat be pagrindo aukštinti. Panašiai imta garbinti liaudį. Kultūra, anksčiau sieta su prastuomene, tapo aukštuomenės mada. Beveik tuo pat metu, kai pati prastuomenė tos kultūros išsižadėjo dėl modernaus popso. Dabar išprusęs inteligentas moka daugiau vakarykštės liaudies dainų nei šiuolaikinis provincialas.
Paprastas žmogus imtas sieti su tokiomis dorybėmis kaip nuoširdumas, garbė, atjauta, priešpriešinant jas išlepusių, pasipūtusių, ištvirkusių ir savanaudžių ponų kultūrai. Tai buvo didžioji sociokultūrinė revoliucija, siekusi daug toliau nei bet kokia politinė revoliucija. O iš tiesų sąvoka „paprastas“ tėra vedinys iš žodžio „prastas“. Tai reiškia – be išsilavinimo, be gilesnio mąstymo, be tauresnių motyvų. Žmogus, gyvenantis gyvūniškais impulsais: pramisti, pasimylėti, pasilinksminti. Duokite duonos ir žaidimų, visa kita – palauks.
Kito netgi tokia fundamentali vertybė kaip darbas. Iš būdo kurti ir gausinti bendrąjį gėrį darbas virto priemone pramisti ir užsitikrinti sau asmeninę, didžiąja dalimi – materialinę gerovę.
Nutautus aukštuomenei liaudis gali tapti terpe tautos atgimimui. Bet tai įvyksta tik iš tos pačios liaudies išaugus pakaitinei aukštuomenei. Be aukštuomenės nėra tautos, lieka tik liaudis. O jei tam tikrame žmonių sluoksnyje tarpsta tauri kultūra, šis sluoksnis dvasiškai nėra liaudis, net jei dėl politinių ar socioekonominių priežasčių laikomas liaudimi. Tai, kad kilniausias savo protėvių kultūros formas ligšiol vadiname liaudies kultūra, terodo sumaištį tarp sąvokų. Broliai latviai tą kultūrą vadina tautos kultūra ir čia yra tikslesni.
Šiandien metas išgryninti sąvokas. Ne kiekvienas gyventojas yra tikras pilietis, liaudis nėra tauta, o minia nėra bendruomenė. Ir dabartinė padėtis skiriasi nuo XIX a. situacijos. Tada tauta kilo iš liaudies. Dabartinei liaudžiai nusispjauti į tautines kategorijas. Jai reikia duonos ir žaidimų. Jei tauta atgims, tai tik iš inteligentų, jeigu jiems – kaip kūrybinei mažumai – pavyks atsistoti inertiškos daugumos priekyje.
Žmonės nėra lygūs. Mąstantis žmogus skiriasi nuo kvailio, kuriantis – nuo vartotojo, dirbantis – nuo tinginio, o visuomeniškas žmogus – nuo lėkšto savanaudžio. Liaudininkas pataikauja miniai, iš tiesų ją apgaudinėdamas ir išnaudodamas. Tautininkas pernelyg myli žmones, kad taip elgtųsi. Jis kalba tiesą, o tiesa dažnai būna skaudi. Jis kviečia liaudį tapti tauta. Kartais tai pavyksta – kaip Sąjūdžio laikais. Deja, tautinę Sąjūdžio revoliuciją pakeitė liaudiška kontrrevoliucija. Ir ji tęsiasi ligšiol.
Ateitis priklausys nuo to, kiek įtakos įgaus tauta. Liaudis visada gyvena dabartimi. Globaliame pasaulyje ji gali keisti vietą, bet ne laiką. Dauguma ekonominių emigrantų yra iš liaudies. O jų vaikai – jau ne lietuviai.
Ar dar įmanoma tautai sugrąžinti konstitucines valstybės suvereno teises? Tikriausiai taip. Bet tik susitelkus viduje ir pateikus įkvepiančią viziją dar gebančiai susiprasti daliai liaudies.
