Nacionalizmo santykis su demokratija
Jei demokratija pagal apibrėžimą yra „tautos valdžia“, tai pavieniai individai pirmiausia turi save suvokti kaip priklausančius tautai ir kaip turinčius teisę save valdyti, tai yra – piliečius. Piliečiai atlieka savo pareigą valstybei rinkdami nacionalinius įstatymų leidybos organus, o jų pilietines teises savo ruožtu saugo nacionalinės konstitucijos ir politiniai institutai.
Tačiau šis, nacionalinis pilietybės modelis, Vakarų demokratijose teoriškai ir praktiškai dominavęs pastaruosius 150 metų, rėmėsi ir prielaidomis, atvedusiomis jį prie šiuolaikinės – liberalios – pilietybės sampratos, kur šie tautiečių solidarumo ir lojalumo valstybei ryšiai jau nebėra savaime suprantami ir stiprūs. Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vis daugiau žmonių pradėjo abejoti tautinių valstybių, kaip tinkamos pilietybės apimties kūrimo šaltinio, pagrįstumu ir būtinybe.
Šiandien didžiuma naujųjų, postnacionalinio pilietiškumo modelių remiasi prielaida, kad galime nutraukti ryšį tarp liberalios demokratijos ir tautiškumo. Siekiama sukurti tokias liberalaus pilietiškumo formas, kurios nebebūtų įsišaknijusios nacionalinėse institucijose ir kurios iš piliečių nebereikalautų bendros kalbos, kultūros, tapatumo ir lojalumo valstybei.
Taigi, nors nacionalizacijos ir liberalizacijos procesai Vakaruose nuo pat XVIII a. pab. iki XX a. II p. vyko paraleliai, tačiau šiandien jie jau gali būti atskirti vienas nuo kito. Šiuolaikinis liberalizmas yra veikiau universalistinis ir individualistinis projektas, kai tautiškumas išlieka partikuliaristinis ir kolektyvistinis.
Šį vidinį prieštaravimą Vakarų valstybių demokratizacijos istorijoje iliustravo tradiciškai susiklostęs atsisakymas suteikti rinkimų teisę imigrantų grupėms ar religinėms mažumoms, motyvuojant tuo, kad jos nebuvo, ar negalėjo tapti visateisiais tautos nariais (tai atsispindi, pavyzdžiui, „krikščioniškos Amerikos“ ar „baltosios Australijos“ sąvokose, kuriose politinės Amerikos ar Australijos naujakurių kolonistų politinės tautos buvo apibrėžiamos remiantis tam tikrais religiniais ar rasiniais požymiais).
Ši skirtis atsispindėjo ir pagal lytį koduojamose tautos sampratose, kur vyrams ir moterims buvo suteikiamos skirtingos pilietinės teisės ir pareigos. O kadangi tautos dažnai būdavo apibrėžiamos tokiais neliberaliais būdais, daugelis šios padėties kritikų teigė, kad geriausias būdas skatinti didesnį liberalizavimą, o kartu ir demokratizaciją, yra tiesiog atskirti demokratinės pilietybės idėjas nuo tautiškumo idėjų.
Vis dėlto Vakarų valstybės šiuos prieštaravimus dažniausiai sprendė ne atsisakydamos tautiškumo svarbos, bet jį liberalizuodamos ir demokratizuodamos. Australijos politinė tauta iš „baltųjų“ tautos buvo pertvarkyta į „daugiakultūrinę“, amerikiečių – iš krikščioniškos į daugiakonfesinę, imta įstatymiškai ir palaipsniui papročių pertvarkymu skatinti lyčių lygybę.
Taigi, didesnis liberaliosios demokratijos lygis Vakaruose buvo pasiektas ne atsisakant tautinės pilietybės idėjos, bet iš naujo apibrėžiant tautiškumą labiau įtraukiančiomis liberalesnėmis ir demokratiškesnėmis sąvokomis.
Tačiau šiandien ryšys tarp demokratijos ir tautiškumo nebėra akivaizdus. Nors formaliai nacionalinės valstybės kaip tarptautinių santykių subjektai išlieka, tačiau, ypač nuo XXI a. II-ojo dešimtmečio, ėmė didėti transnacionalinių liberalių politinių darinių, tokių kaip, pavyzdžiui, Europos Sąjunga, vaidmuo.
Kita vertus, įvairūs demokratijos matavimo indeksai bei tendencijos rodytų, kad jos pasaulyje vis mažėja – prabilta net ir apie postdemokratijos erą. Šio termino autorius sociologas Kolinas Kraučas (Colin Crouch) teigia, kad postdemokratinė visuomenė – tai visuomenė, kuri ir toliau naudojasi visomis demokratijos institucijomis, tačiau jos vis dažniau tampa formaliu apvalkalu, o visa energija ir inovacinis veržlumas iš demokratinės arenos pereina į siaurus politinio ir ekonominio elito sluoksnius.
Tokioje visuomenėje piliečiai netenka bendrų tikslų: žmonėms, ypač – žemesnės klasės atstovams, vis sunkiau identifikuoti save kaip tam tikrą aiškiai apibrėžtą grupę, todėl jiems sunkiau orientuotis ir į jiems atstovaujančias politines partijas. Dėl to daugumoje demokratinių šalių politinių partijų ideologinės pozicijos tapo labai panašios. Tai reiškia, kad rinkėjai neturi iš ko rinktis.
Dėl to politinės kampanijos labiau primena reklamą – griebiamasi įvairių viešųjų ryšių triukų, kad tik šie skirtumai atrodytų didesni. Be to, svarbiu rinkiminių debatų objektu tapo privatus politikų gyvenimas, o išties visuomenei svarbūs ar jautrūs klausimai taip ir lieka neaptarti. Taipogi, dėl globalizacijos poveikio, valstybėms tampa beveik neįmanoma pačioms formuoti savo ekonominę, socialinę, o pastaraisiais metais – jau ir kultūrinę politiką.
Sprendimų teisė ir atstovavimas tarptautinėje arenoje perleidžiamas transnacionalinėms struktūroms, tačiau tokio lygio politiką labai sunku kontroliuoti „iš apačių“ – demokratinėmis priemonėmis. Be to, globalizacija suteikia transnacionalinėms korporacijoms daugiau politinių svertų, nes jos gali išvengti federalinio reguliavimo ir daryti tiesioginį poveikį bei spaudimą konkrečios šalies ekonomikai.
Galiausiai, dėl neoliberalaus naujosios viešosios vadybos modelio įsigalėjimo, visur stumiama idėja privatizuoti viešąsias paslaugas. O privatizuotas institucijas sunku kontroliuoti demokratinėmis priemonėmis, jos, kitaip nei valdžia, nėra lojalios žmonių bendruomenėms nei linkusios rūpintis jų interesais, kadangi siekia individualaus pelno, o ne geresnės visuomenės gerovės.
Kodėl taip atsitiko? Liberaliąją demokratiją dažniausiai teoriškai įsivaizduojame kaip įgyvendinančią tris skirtingus principus:
(a) socialinio teisingumo užtikrinimo;
(b) politinio atstovavimo, kai atvirai ir nevaržomai svarstomi bei sprendžiami piliečių daugumai svarbūs viešieji reikalai; ir
c) asmens laisvių bei teisių įgyvendinimo.
Kaip jau minėta, šiandien dėl globaliųjų ekonominių jėgų spaudimo valstybė nebepajėgia užtikrinti teisingumo ir lygybės visiems piliečiams, dėl to didėja socialinė atskirtis, vėl formuojasi privilegijuotųjų ir marginalizuotųjų grupės. Tinkamą politinį atstovavimą ir atskaitomybę, kaip ir grįžtamąjį ryšį tarp valdančiųjų ir valdomųjų taip pat ima užgožti transnacionalinių politinių subjektų iš viršaus nuleidžiami sprendimai.
Sunkiausia santykyje su nacionalizmu, atrodytų, yra apibrėžti trečiąjį principą, tačiau praktika rodytų, kad dalyvavimas nacionalinėje kultūroje toli gražu neslopina individo autonomijos ir pasirinkimo galimybių. Priešingai, ji yra terpė, kuri tą laisvę ir įprasmina, padėdama jai peržengti individualaus egoizmo ribas.
Tačiau, jei nacionalinė kultūra nyksta arba patiria slopinimą, ideologinius suvaržymus ir išorinę kontrolę, sąlygos jos puoselėtojams veikti irgi prastėja, tuo pačiu tapdamos mažiau patrauklios ir jaunosioms kartoms. Dėl šios priežasties liberalus įsipareigojimas asmens laisvėms ir teisėms ginti gali būti išplėstas, įimant ir įsipareigojimą užtikrinti nuolatinį nacionalinės kultūros gyvastingumą vardan didesnių piliečių laisvių.
Bet visi šie trys dalykai taip pat neišvengiamai reikalauja grupinio pasitikėjimo ir solidarumo, kurį ir teikia nacionalizmas, ir visi jie šiandien, deja, yra atvirai ardomi. Socialinį teisingumą ardo sisteminis neteisingumas, nelygybė ir atskirtis (šiuolaikinė neoliberalizmo ideologija ypač mėgsta pabrėžti meritokratijos privalumus, tačiau iš tiesų juos naikina).
Viešieji politiniai reikalai tampa privačiais ir savanaudžių elitų apdairiai atskiriami nuo daugumos piliečių kontrolės ar poveikio, jiems paliekant bedantį piktinimąsi ir paskalas socialiniuose tinkluose, kaip ir viešųjų demokratinių politinių debatų imitaciją valstybės ar medijų korporacijų kontroliuojamoje didžiojoje žiniasklaidoje.
Tuo metu kritikų burnos užčiaupiamos arba jie sulaukia parodomųjų sankcijų. O asmens laisvės bei teisės vis labiau siaurėja ir menksta, tuo pačiu randantis naujoms privilegijuotosioms grupėms, monopolizuojančioms teisę į „žmogaus teises“ ir, kaip to paseka, suklesti dvejopi, joms ir visiems likusiems, taikomi standartai.
(Bus daugiau).
