Žinoma filosofijos mokslų daktarė Nerija Putinaitė šiuolaikinį tautinį diskursą dažnai kildina iš sovietų, pasitelkusių tautiškumą etnokultūros lygmeniu, idant kanalizuotų pilietinį patriotizmą ir pakeistų lietuviams nuo seno svarbią krikščioniškąją religiją. Šiuose samprotavimuose esama ir tiesos, ir melo.
Tai, kad sovietai išties manipuliavo tautiškumu, yra faktas. Bet ką tai įrodo? Ar tai, kad sovietai – tautinio diskurso pradininkai, ar kad tautiškumas yra toks fundamentalus reiškinys, jog net sovietams teko su juo skaitytis? Ką reiškia pilietinis patriotizmas be tautiškumo?
Būtent pagal pilietinio patriotizmo logiką lietuvis galėjo būti lojalus imperinei valstybei, o ne tautinei Lietuvai. Lietuviškasis pilietinis patriotizmas buvo ir tebėra įmanomas tiktai kaip tautinio patriotizmo tąsa ir aukštesnioji forma.
Įdomiausia dalis – tautiškumo santykis su krikščionybe. Žymus tautinės politinės pasaulėžiūros – nacionalizmo – tyrėjas, profesorius Entonis Smitas (Anthony D. Smith) rašė, jog ši pasaulėžiūra plėtojosi sekuliarizmo ištuštintoje religijos vietoje, kaip tam tikras jos pakaitalas. Nacionalizmas suteikęs alternatyvų amžinybės pažadą per nuolatinį ryšį tarp išaukštintos tautinės bendruomenės praeities, dabarties ir ateities.
Visgi praktikoje itin mažai pavyzdžių, kad nacionalistai, lietuviškai – tautininkai, statytų tautiškumą į religijos vietą. Daug dažniau religija ir tautiškumas sugyveno drauge. Tautiškumas gali būti krikščioniškas arba ne. Atskiras atvejis, kai tautiškumas – antikrikščioniškas, kai krikščionybė paverčiama tautiškumo priešu, kurį reikia išstumti ar sunaikinti. Čia N. Putinaitė – teisi: tai – sovietinio tautiškumo tąsa.
Būtent komunizmas, o ne nacionalizmas, pretendavo į alternatyvą krikščionybei ir bet kokiai religijai, žadėdamas rojų žemėje. Tiesa, religijos sovietijoje buvo vertinamos skirtingai. Stačiatikybė vertinta nuosaikiau nei katalikybė, kuri sieta su užsienio įtakomis, dar griežčiau vertintos protestantiškos grupės, dėl savo išskirtinio savarankiškumo vadintos tiesiog sektomis. Pastarasis vertinimas gajus ir šiandien.
Žvelgiant bendriau abraominės religijos buvo puolamos aršiau, o budizmas ir pagonybė labiau toleruoti. Dėl budizmo – sunku pasakyti, kas lėmė tokią hierarchiją, galimai – tai, kad budizmas mažiau kišasi į šiapusybę nei krikščionybė ar islamas, tad palieka daugiau vietos komunistams tvarkytis šioje žemėje. Dėl pagonybės – tai buvo praeities religija. Bepigu toleruoti tai, kas nekelia jokio iššūkio.
Tai paaiškina, kodėl sovietai toleravo Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo ir Vytauto Klovos kūrinius, kuriuose aukštinti pagonys baltai, kovoję su Vakarų imperialistais kryžiuočių pavidalu. Šie autoriai verti pagarbos, kad sugebėjo brandinti lietuvišką savimonę bei orumą, kad ir krikščionybės sąskaita. Kas kita – šiandieniniai antikrikščioniškojo tautiškumo audrašaukliai, be jokios priespaudos gaivinantys persenusį sovietinį naratyvą. Jau kuris laikas šis naratyvas plinta kultūroje, o dabar, regis, įgauna ir politinį sparną.
Antikrikščioniškieji tautininkai (ar save jais laikantys) kol kas kelia daugiau juoko nei grėsmės. Vienas svaičioja, kad visi krikščionys esą juodaskvernės siurbėlės, kurioms reikia antro Žalgirio, kad paliktų ramybėje lietuvius. Kitas veblena apie protėvių Dievą, kuris, kitaip nei krikščioniškasis, apsiėjęs be tikinčiųjų lankstymosi. Trečias minties galiūnas pasakoja, kad krikščionybė niveliuoja tautas, atimdama jų savimonę. O visi jie kartu bando paversti Visatos Kūrėją vienos ar kitos tautos nuosavybe.
Apie istorinę ar filosofinę kompetenciją čia net kalbėti graudu. Žalgiryje lietuviai mušė kryžiuočius jau po krikščionio kunigaikščio Vytauto Aleksandro vėliava, broliškose gretose su krikščionimis lenkais, rusėnais ir čekais. O jei kalbėsime apie loginę tokio naratyvo pusę, tai juodaskvernės siurbėlės buvo beveik visi lietuvių kultūros ir politikos žymūnai nuo XVI a. Siurbėlės yra ir absoliuti dauguma šiandieninių lietuvių tikinčiųjų, o tikrų lietuvių Lietuvoje – mažiau nei 1 nuošimtis.
Paklaustas apie krikščionis patriotus – nuo seniausių laikų iki antisovietinio pasipriešinimo – toks tautininkas tesugeba juos prilyginti komunistams: girdi, ir tarp jų patriotų būta. Pretenzija į lietuviškąją ortodoksiją prilygsta viduramžių inkvizicijai. Skirtumas tiktai mastuose: katalikų inkvizitoriai atskirdavo nuo bendruomenės mažumas, pagoniškieji inkvizitoriai ekskomunikuoja tautos daugumą.
Kalbos apie išskirtinį nuolankumo principą, neva būdingesnį krikščionims nei pagonims, rodo itin menką išsilavinimą abiejų šių religijų atžvilgiu. Pagonių dievai garbinti dėl jų galių. Nepriklausomai nuo jų dorybių ar ydų. Būtent biblinė religija garbina Dievą dėl Jo dorybių. Tad pagonybė išties buvo besąlygiško nuolankumo religija. O būtent krikščionybėje tikintieji kviečiami būti Dievo draugais ir net uždavinėti Jam klausimus. Čia santykis su Dievu grindžiamas abipusiu orumu, pagarba, meile bei racionalumu.
Apie tariamą tautų niveliaciją galima pasakyti, jog daugybė tautų – nuo anglų ir ispanų iki lenkų ar rusų – iškilo ir suklestėjo būdamos krikščioniškos, o didžiausi kultūrų niveliuotojai ir religiniai despotai buvo antikiniai babiloniečiai, graikai bei romėnai. Pagoniškieji diktatoriai versdavo pavergtuosius garbinti jų dievus ir perimti jų kultūras. Jei taip elgdavosi ir kai kurie krikščionys, tai tik dėl to, kad išmoko to iš pagonių. Kristaus mokyme tokių praktikų nėra, kaip nėra ir šiuolaikinėje krikščionybėje.
Vaizdiniai apie Dievą, kuris apsieina be kulto, kyla ne iš istorinės pagonybės, bet iš XVII – XVIII a. deizmo. Dauguma deistų klojo pagrindus liberalizmui ir kairiosioms ideologijoms, ir tik vienas kitas iš jų buvo tautininkas. Pastarųjų dvasios tėvas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder) buvo krikščionis deistas, o ne pagonis. Na, o tautinės religijos paieškos tolygios kalboms apie tautinę fiziką, astronomiją ar biologiją. Religija gali būti teisinga arba klaidinga, bet ne lietuviška ar žydiška.
Jei žvelgsime į lietuvių tautinio atgimimo patriarchus, tai daugelio jų santykis su krikščionybe buvo arba draugiškas, arba neutralus. Net Vydūnas, pagrįstai kritikavęs primestą krikštą, gyveno, mirė ir palaidotas kaip evangelikas liuteronas. Dėl primesto krikšto su juo sutiktų daugelis krikščionių, ypač – protestantų, bet griežtumas tą krikštą vertinant lietuviškojo tautiškumo tradicijoje sulaukė daug mažiau populiarumo nei kitos šio mąstytojo mintys ir ilgainiui nunyko.
Vincas Kudirka pagrįstai kaltino supasaulėjusius ir sumaterialėjusius dvasininkus, bet apie religiją sakė: ar tiki, ar netiki, svarbiausia – būk doras. Jonas Basanavičius išvis vengė kištis į konfesinius ginčus. Antanas Smetona buvo katalikas, bet gerbė praktiškai visas religijas. Jis, vienas pirmųjų Lietuvoje susisteminęs tautinę pasaulėžiūrą, griežtai skyrė tautiškumą nuo religijos, laikydamas šias dvi pasaulėžiūras persidengiančiomis, viena kitą papildančiomis, bet ne tapačiomis viena kitai.
Jei grįžtume prie Vydūno, tai jo mintys apie žmoniškumą kaip įpareigojimą gyventi dorai ir apie tautiškumą kaip svarbų žmoniškumo sandą rado ir teberanda atgarsį daugelio lietuvių protuose ir širdyse. Visgi didžiuma antikrikščioniškų nuostatų tarp lietuvių jau anais laikais kilo ne iš Vydūno, o geriausiu atveju – iš Apšvietos liberalų, blogiausiu – iš marksistų.
Šiandien vienas iš karingųjų pagonių tautininkų guru atvirai pripažįsta, kad jo dievai – išgalvoti. Jais tiesiog reikia tikėti, nes tai sudaro sąlygas žmogui būti žmogumi, o lietuviui – lietuviu. Toks tikėjimas, geriausiu atveju, yra vaidyba ir žaidimas, blogiausiu – dvasinis išsiprievartavimas, vedantis į šizofreniją.
Ar valstybė turėtų drausti žmogui žaisti, vaidinti, pagaliau – kraustytis iš proto? Jokiu būdu. Demokratijos sąlygomis gerbtini visi tikėjimai, išskyrus tuos, kurie pažeidžia dorą ir tvarką.
Principinis klausimas čia kyla ne apie valstybės įstatymus, o apie tautinio judėjimo vidines nuostatas. Tautinis judėjimas turi atstovauti tautai ar bent jau sąmoningajai jos daliai. Kur esama įvairių tikėjimų atstovų. Susitapatinimas su viena tautos promile būtų klaida tiek moraliniu, tiek ir praktiniu požiūriu. Toks judėjimas prarastų moralinę teisę vadintis tautiniu ir amžiams palaidotų savo perspektyvas.
Jei tautinis judėjimas pretenduoja vienyti tautą, jam teks visiems skaldytojams parodyti duris. Skaldo ne skirtumai. Skaldo pretenzija savo siaurą tapatybę primesti visiems, o žmones su kitoniška tapatybe atskirti nuo bendruomenės. Bendruomenės, kurios pagrindas – bendra kilmė, savimonė ir atmintis, o ne religija, kokia ji bebūtų. Juo labiau sovietinė bedievystės tradicija (o garbinti ir kitus versti garbinti dievus, kuriuos pats žinai esant išsigalvotus, ir yra bedievystė) nei buvo, nei yra, nei gali būti lietuvybės pagrindu.
Šiuo metu tiek krikščionybė, tiek tautiškumas susiduria su bendru iššūkiu iš liberalizmo pusės. Liberalizmas buldozeriu važiuoja per religijas, tautas, šeimas ir dorovę, traiškydamas visa savo kelyje. Tad krikščionių ir tautininkų kova šiandien yra bendra. Tai – kova už dorą ir dvasingą žmogų, gyvenantį darniai su savo bendruomene, žmonija ir visa kūrinija. Tad ne laikas kovoti viduramžių kovas.
Sovietams pavyko suskaldyti dalies lietuvių sąmonę. Dabar laikas ją sulipdyti. O tam pirmiausiai reikia atkurti vientisą istorinį naratyvą. Buvo laikas, kai pagonys lietuviai grūmėsi su kryžiuočiais, buvo laikas, kai krikščioniškoji Lietuva drauge su Lenkija stabdė maskolių ir Osmanų agresiją, buvo laikas, kai krikščionys lietuviai kovojo su sovietiniais bedieviais kaimuose ir miškuose. Ir visa tai – Lietuva.
