Izraelis yra šalis, kuri vienija. Pačias priešingiausias stovyklas – nacius, leftistus ir vatnikus. Naciai niršta ant Izraelio, nes tai – žydų valstybė. Leftistai – nes tai – tautinė valstybė. Vatnikai – nes tai – vakarietiška valstybė, palaikoma Amerikos. Patys tarpusavyje naciai, vatnikai ir leftistai pasirengę vieni kitus išpjauti. Bet visi tampa kaip viena, kai tik užeina kalba apie Izraelį.
Linksmiausia publika visgi yra naciai. Nekenčiantys musulmonų, bet palaikantys musulmonus, kai jie kovoja su žydais. Jei žiūrėtume iš klasikinio nacionalizmo – o ne nacizmo – pozicijų, Izraelis yra žydų tautos valstybė, kuriama istorinėse žydų žemėse, įskaitant Jeruzalę ir visą Vakarų krantą.
Netgi dalis Jordanijos priklausė antikinei Izraelio karalystei. Palestiniečių tautos apskritai nėra. Yra arabai. Valdantys milžiniškas teritorijas Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje. Žydai tenori atsiimti lopinėlį, kuris yra jų.
Leftistai palaiko žydus Vokietijoje, Amerikoje, Lietuvoje. Tik ne Izraelyje. Žydai už Izraelio ribų – globotina mažuma, žydai Izraelyje – represyvi dauguma. Tautinė valstybė, sudaryta konkrečios tautos pagrindu ir jai atstovaujanti, anot šios stovyklos yra blogis. Tiek lietuviška Lietuva, tiek žydiškas Izraelis.
Vatnikai visus, kurie priešinasi Rusų pasauliui, laiko naciais. Įskaitant žydus Ukrainoje, Vakarų šalyse ir Izraelyje. Nepastebėdami, kad patys kuria iš esmės fašistinį projektą, kuriame nėra vietos tautų suverenumui, yra tik imperijos, besidalijančios įtakos zonomis. Vatnikams nuoširdžiai sunku suprasti, kodėl Vakarai kišasi į Rusijos įtakos zonos reikalus, kai Rusija pripažįstanti teisę Vakarams šeimininkauti savo zonoje.
Nacionalistiniu požiūriu, kiekvienos tautos žemė yra ten, kur ta tauta gyvena seniausiai arba kur ji yra seniausia tauta. Izraelis yra žydų žemė nuo bronzos amžiaus. Ankstesnės tautos šiame krašte jau išnykusios. Romos aneksijos laikais žydai išvyti iš Izraelio, o jo žemė pavadinta jau tada išnykusių filistinų tautos vardu: Palestina. Arabai ten atsikėlė tik viduramžiais. XIX a. žydai ėmė masiškai grįžti į savo žemę, o 1948 m. atkūrė savo protėvių valstybę. Aplinkinės arabų valstybės bandė ją sunaikinti, bet žydai sėkmingai apsigynė.
Praktiškai tik po arabų valstybių sutriuškinimo imta plačiau kalbėti apie palestiniečių tautą. Ligtol arabų šalys siekė tiesiog pasidalyti Izraelį. Nepavykus išrasta tariama palestiniečių tauta, kuriai reikalaujama suverenumo. Gazos ruožė tai suprantama, nes tai nėra istorinė žydų teritorija: ten gyveno minėti filistinai. Ši tauta – nei žydiška, nei arabiška, ji kildinama iš egėjų, ikimikėninių graikų. Šiandien sunku pasakyti, ar ten anksčiau apsigyveno žydai, ar arabai, tad galima nustatyti suverenumą pagal status quo.
Kas kita – Vakarų krantas, o pirmiausiai – Jeruzalė. Arabų valstybės konceptas šiame krašte prilygsta lenkiškam Vidurio Lietuvos projektui, gyvavusiam XX a. pradžioje nuo lenkų okupacijos iki aneksijos. Kas jau kas, o lietuviai turėtų geriausiai suprasti žydus, nes patys buvo praradę savo valstybės branduolį ir sostinę. Arabų teisės į Palestiną grindžiamos tuo, kad žydai čia grįžo po beveik dviejų tūkstančių metų, o arabai čia gyvena šimtmečius. Bet juk ir Vilniuje XX a. pradžioje lietuviai sudarė mažumą.
Status quo principu remiasi ir rusai, XVIII a. užgrobę Krymą ir sukėlę ten savus kolonistus. Šiandien senieji krašto gyventojai – totoriai – pasirinko gyventi su Ukraina, bet rusai sako: dabar čia gyvename mes, tad ir šis kraštas – mūsų. Panašiai nutiko ir prūsiškam, lietuviškam, vokiškam Karaliaučiaus kraštui.
Pripažindami Krymą Ukrainai, o Vilnių – Lietuvai, turėtume atitinkamai vertinti ir Jeruzalės bei Vakarų kranto atvejį. Neklausydami, ką šiuo klausimu vapa ekstremistinių ideologijų ar pozicijų atstovai. Atskiras klausimas, kad Izraelio priemonės prieš arabų ekstremistus kartais būna perteklinės ir žūsta civilių. Vakarų demokratijos turėtų spausti šią valstybę ieškoti humaniškesnių kovos priemonių. Bet nėra pagrindo kalbėti apie arabų valstybę didžiojoje dalyje vadinamosios Palestinos. Kaip ir apie Rusijos suverenumą Kryme.
Negalima įteisinti vagystės, motyvuojant, kad pavogtu daiktu jau kurį laiką disponuoja vagis. Istorinis teisingumas turi būti atkurtas ir Izraelis turi užtektinai valios tai padaryti – su mumis ar be mūsų.
