Skaitau Vyriausybės programą. Pirmas įspūdis – nepatinka. Technokratinė (Sauliaus Skvernelio komandos įtaka), kurioje bandoma suderinti valstybinį socializmą (kuo didesnį valstybės dalyvavimą viešųjų paslaugų teikimo srityje ir kuo didesnį perskirstymą) su ekonominio veikimo iniciatyvos skatinimu (investicijų pritraukimas, debiurokratizacija).
Tai nedera, ir pirmiausia per mokesčius (programa numato stiprinti mokesčių progresyvumą, kas automatiškai atšaldys investavimą). Atrodo, kad ekonominio veikimo sąlygų gerinimas suprantamas instrumentiškai (rūpintis karve, kad ją būtų galima pamelžti). Nesu ekspertas, bet man panėši į Kinijos ekonomikos valdymo modelį.
Kur kas blogiau, tai, jog programa internacionalistinė. Žodis „Tauta“ paminėtas tik vieną kartą, simboliškai, preambulėje, žodis „tautinė“, kai nenaudojamas kaip žodžio „tarptautinė“ dalis – tik vieną kartą, ir tai kalbant apie tautinių mažumų teisių užtikrinimą. O kur lietuvių Tauta ir rūpestis ja? Atrodo, jog socdemams nebus sunkumų įgyvendinti Lietuvos ateities viziją „Lietuva 2050“, kurioje Lietuva suvokiama kaip teritorija su gyventojais, bet ne matoma kaip stipri nacionalinė valstybė su tituline tauta.
Atrodo, jog šiuo aspektu socdemai ir demokratai yra „realpolitik“ atstovai. Pažiūrėkime. Visi žino, jog labai didelė problema yra mūsų tautos protų nutekėjimas į užsienį. Užuot skatinus studijas Lietuvoje ir universitetus baigusių specialistų pasilikimą čia, programa numato siekį skatinti Lietuvoje studijuojančius talentingus užsienio studentus likti dirbti Lietuvoje.
Kartais bandoma suderinti nesuderinamus dalykus. Neaišku, kokį požiūrį būsimoji Vyriausybė turės valstybinės lietuvių kalbos atžvilgiu. Programoje deklaruojama, jog tai yra esminis mūsų pilietinės tautos turtas ir įrankis, tačiau siūlomos priemonės prieštarauja viena kitai.
„Skirsime dėmesį valstybinės lietuvių kalbos įstatymo reikalavimų įgyvendinimui, dėsime visas pastangas ugdyti lietuvių kalbos kultūrą“ ir „atnaujinsime šiandienos poreikius atliepiantį valstybinės kalbos reguliavimą“ bei „remdamiesi Šiaurės šalių patirtimi, dėmesį sutelksime į institucijų biurokratinės kalbos supaprastinimą, o ne kasdienės kalbos inspektavimą ir baudų skyrimą“.
Programoje, be deklaratyvios frazės – skatinsme gimstamumą – ir nuvalkiotų pasiūlymų (vaiko pinigai, šeimų darželiai), nėra jokios demografinės politikos vizijos. Kokį demografinės politikos modelį –skandinavišką, vokišką ar vengrišką – bandys įgyvendinti Vyriausybė? Atrodo, jog ji pati apie tai nežino, ir viskas eis chaotisku – kas ką pasiūlys – keliu.
Vyriausybės programos įgyvendinimui bus rengiamas jos įgyvendinimo priemonių planas, kuriam ministerijų klerkai pritaikys senuose planuose jau esamas priemones, kuriuos šiuo metu orientuotos į skandinavišką modelį, kuris nedidina gimstamumo.
Programoje daug nuostatų susijusių su regionų politika, mokyklų, ligoninių, kultūros įstaigų tinklo išsaugojimu, vietinės susisiekimo infrastruktūros plėtojimu. Tačiau kyla egzistencinis klausimas, kam viso to reikia, jei, nebus lietuvių, kurie šiais visais gėriais naudosis? Čia mes rusams gyvenimo sąlygas kuriame? Ar kinams, kurie ateis po rusų?
Migracijos politikoje ketinama išplaukti ant geresnės kontrolės ir aukštesnės pridėtinės vertės darbuotojų (nutylint, kad ES direktyvomis šios sąvokos kartelė jau seniai nuleista). Ir labai abejotina, ar situacija nepablogės leidus leidimų dirbti Lietuvoje suteikimo žaidime dalyvauti savivaldybėms.
Ypatingą nerimą kelia deklaruotas siekis kovoti su smurtu dėl lyties. Ši sąvoka yra ideologinė (nes smurtaujama ne dėl lyties, o silpnesniojo atžvilgiu) ir paimta iš Stambulo konvencijos. Vyriausybė įsipareigoja įgyvendinti ES direktyvą dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje.
Reikia priminti, jog šią direktyva buvo sugalvota po to, kai paaiškėjo, jog nepavyks pasiekti, jog visos ES šalys narės ratifikuotų Stambulo konvenciją, siekiant, jog šios konvencijos nuostatos būtų įgyvendintos kitu būdu. Tiesą sakant, šiuo atveju socdemai yra nuoseklūs, nes per rinkimų kampaniją Vilija Blinkevičiūtė (beje, EP dirbusi moterų teisių komitete), jog šią direktyvą įgyvendins. Tarp eilučių užsimenama ir apie galimą Stambulo konvencijos įgyvendinimą („įgyvendinsime <…> ir kituose europiniuose susitarimuose numatytas priemones šioje srityje“).
Demokratai žadėjo vengti kultūrinių karų ir būtent šiuo pretekstu išbrokavo LVŽS iš valdančiosios koalicijos. Tačiau programoje esantys įsipareigojimai kovoti su smurtu dėl lyties – ne kas kita kaip kultūriniai karai visu gražumu.
Kalbant apie trijų partijų programinius indėlius, tai akivaizdu, jog programa yra technokratinių S. Skvernelio komandos programinių nuostatų ir socialdemokratinių lūkesčių hibridas. Numesti keli kąsniai ir „Nemuno aušrai“, kuri galės girtis rinkėjams, jog yra svarbūs žaidėjai valdančioje koalicijoje ir jų balsas kažką lemia.
Tiesa, visiems „Nemuno aušros“ gerbėjams reikia priminti, jog jų program telpa delne (tiesiogine to žodžio prasme), tai jos elementus įkomponuoti į didelės Vyriausybės programos tekstą nebuvo sunku. Beje, nemažai ko ir nebeliko: Valstybinio banko, Igničio suvalstybinimo. Bet jei „Nemuno aušros“ rinkėjui, pensininkui Petrui, gyvenančiam Žemaitijoje yra gerai, kad jį prižiūrės slaugė iš Vietnamo, į gydymo įstaigą nuveš baltarusis, o ten jį apžiūrės libanietis, tai kodėl gi ne?
Puikios įžvalgos! O kas programoje rašome apie Lietuvos pasirinkimą: priimti pabėgėlius pagal ES kvotą ar mokėti baudą?