Krikščionys ortodoksai (dar vadinami stačiatikiais) – viena iš devynių Lietuvos tradicinių religinių bendruomenių. Šios religijos tikintieji Lietuvoje gyvena tiek, kiek ši valstybė egzistuoja, tačiau dažnai skirtingų religinių, kultūrinių ir tautinių grupių atstovai apie vienas kitą turi įvairių stereotipų. Šiame straipsnyje pasistengiau surinkti ir pakomentuoti įvairius stereotipus apie Ortodoksų Bažnyčią.
1. „Stačiatikiai“ – tai tie, kas meldžiasi stačiai?
XX a. Lietuvoje šią Bažnyčią tapo įprasta vadinti „stačiatikių“ arba „pravoslavų“. Nuo 2005 m. pradėjus nuolat melstis lietuvių kalba, lietuviškai kalbančių tikinčiųjų bendruomenė nutarė save vadinti „ortodoksais“, nes „pravoslavai“ – rusicizmas, o „stačiatikiai“ – nelabai vykęs graikiško žodžio orthodoxia vertinys.
Graikiškai ši Bažnyčia vadinasi Orthodoxē Ekklēsia, o jos tikėjimas – orthodoxia, nuo orthos („tikras, tiesus, stačias“) ir doxa („tikėjimas, šlovinimas“). Iš orthodoxia yra kilęs tarptautinis žodis „ortodoksija“, reiškiantis „griežtą nustatytų principų ir teiginių laikymąsi, paklusimą doktrinai“ (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Ortodoksų Bažnyčios tikintieji „ortodoksais“ buvo praminti dar IV a., kai be kompromisų laikėsi Nikėjos tikėjimo išpažinimo, o ilgainiui tai tapo svarbia tapatybės dalimi – laikytis gryno tikėjimo, amžinųjų principų.
„Stačiatikybė“ – to paties orthodoxia vertimas, pirmąją žodžio dalį išverčiant „status“, vietoje „tikras, teisingas“. „Stačiatikis“ ne tik nereiškia „tikratikio“ (kaip žodis orthodoxos buvo verčiamas XIX a. lietuviškuose ortodoksų vertimuose, ir ką pažodžiui reiškia) ar „ortodokso“, bet ir kelia negerų asociacijų. Juk lietuviškai „stačiokas“ – tai „šiurkštus, storžievis“, „šnekantis neišdalinta kalba“.
Stačiokybė – tai „storžieviškumas, šiurkštumas“, stačiakiuoti – „įžūliai kalbėti“ (žodžių reikšmės iš Didžiojo lietuvių kalbos žodyno). Taigi, dažniausiai klausantis stereotipų apie „stačiatikybę“, galima išgirsti, kad „stačiatikiai“ reiškia arba „stačiai“ tikinčiuosius, arba stačiai besimeldžiančius, nors stovėjimas per pamaldas su ortodoksija (tikru tikėjimu) niekaip nesusijęs.
Tiesa, nors Rytų slavų tradicijos maldos namuose suolų būna mažai, bet tai nėra būdinga visai Bažnyčiai. Pavyzdžiui, Balkanų karštuose suolai yra įprastas dalykas. Stovėjimas yra viena iš maldos pozicijų, gerokai dažnesnė ortodoksų apeigose, nei Romos katalikų, bet tai nėra vienintelė maldos pozicija – yra pamaldų dalių, kurių metu tradiciškai sėdima. O ortodoksiją apibrėžia jos ortodoksiškas tikėjimas, o ne „stačias“ tikėjimas ar stati malda.
2. Visi krikščionys ortodoksai yra rusai.
Kitas dažnas stereotipas Lietuvoje – kad Ortodoksų Bažnyčia yra „rusų Bažnyčia“. Šis stereotipas, matyt, kilo iš tos aplinkybės, kad Lietuvoje ilgą laiką veikė tik Maskvos patriarchatas, kitaip vadinama Rusiõs, arba Rusijos Ortodoksų Bažnyčia (rus. Русская Православная Церковь), „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ – „Rusų Stačiatikių Bažnyčia“.
Nepriklausomoje Lietuvoje daugelis jos tikinčiųjų buvo rusakalbiai, joje dominavo rusų kultūra, pamokslai buvo sakomi rusų kalba, todėl ne rusų tautybės tikintieji buvo mažai pastebimi. Daugelis kitatikių galvojo, kad ortodoksų tikėjimas – tik rusų kultūros dalis.
Iš tiesų, Rusios Bažnyčia yra tik viena iš pasaulinės, Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios dalių. Skirtingai nei Romos Katalikų Bažnyčia, Ortodoksų Bažnyčia neturi vieno pasaulinio administracinio centro, vienos galvos – ji yra vietinių Bažnyčių šeima. Visi svarbiausieji Bažnyčios klausimai sprendžiami susirinkimuose – Ortodoksų Bažnyčia yra susirinkimų Bažnyčia. Nėra vieno hierarcho, kuris galėtų neklystamai kalbėti tikėjimo ar dorovės klausimais, viską Bažnyčios bendrija sprendžia kartu.
Vietinės Bažnyčios gali turėti metropolijos, arkivyskupijos arba patriarchato garbės vardą. Kai kurios vietinės Bažnyčios yra didesniųjų dalys (pavyzdžiui, Estijos Bažnyčia yra Konstantinopolio patriarchato dalis), bet yra ir tokios Bažnyčios, kurios visiškai administraciškai nepriklauso nuo jokios kitos Bažnyčios.
Tokios nepriklausomos Bažnyčios vadinamos „autokefalinėmis“. Autokefalinės Bažnyčios pačios renka savo vadovus, sprendžia vidaus tvarkos klausimus, bet neturi teisės keisti Bažnyčios tikėjimo arba tam tikrų visai visuotinei Bažnyčiai bendrų drausmės principų.
Iš viso šiuo metu yra 15 autokefalinių (nepriklausomų) Bažnyčių. Jos nėra visiškai lygios – yra tam tikra Bažnyčių garbingumo eilė (gr. taxis), kuria remiantis šios Bažnyčios bendrauja. Garbingiausias, pirmas šioje garbės eilėje yra Konstantinopolio patriarchas, dar vadinamas „visuotiniu patriarchu“. Jis toks pats vyskupas, kaip ir visi kiti Bažnyčios vyskupai, todėl yra jiems lygus, tačiau jis pirmasis pagal garbę, todėl jam patikėta telkianti lyderystė, susirinkimų šaukimas, bažnytinių ginčų sprendimas ir kai kurios kitos pareigos.
Taigi, Rusios Bažnyčia ne tik yra tik pasaulinės Bažnyčios dalis, bet ir neturi jokio ypatingo pirmumo statuso – tai tik viena iš daugybės vietinių Bažnyčių. Ortodoksų tikintieji sudaro daugumą Ukrainoje, Sakartvele, Rumunijoje, Graikijoje ir daugybėje kitų šalių, bet gausios ortodoksų bendruomenės gyvena ir Jungtinėse Valstijose, Suomijoje, Australijoje, Pietų Korėjoje, įvairiose Afrikos ir kitose pasaulio šalyse.
Afrikoje, kurią globoja Aleksandrijos patriarchatas, galima išvysti afrikiečius ortodoksus, neturinčius nieko bendro ne tik su Rusija, bet ir su Europos kultūra. Taigi, ne visi rusai yra ortodoksai, ir ne visi ortodoksai yra rusai.
Pačią Lietuvą ortodoksija pasiekė kažkur tarp X–XII a., kai čia veiklą pradėjo Konstantinopolio patriarchato misionieriai. Jau XIII a. čia gyveno pirmieji lietuvių šventieji – šv. kunigaikštis Daumantas († 1299), šv. vienuolis Eliziejus Laurušavietis († 1250), šv. vienuolė Charitina († 1281), XIV a. Konstantinopolio patriarchas Filotėjas kanonizavo garsiuosius Vilniaus kankinius.
Kurį laiką veikė Konstantinopoliui pavaldi Lietuvos metropolija, bet ilgiausią laiką Lietuvos ortodoksai buvo taip pat Konstantinopoliui pavaldžios Kyjivo metropolijos tikinčiaisiais, o kai kurie Kyjivo metropolitai netgi rezidavo Vilniuje. Maskvos valstybė ir Bažnyčia buvo administraciškai atskiros nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.
Lietuvos tikinčiųjų „pervedimas“ į Maskvos patriarchatą ėjo koja kojon su Lietuvos valstybingumo naikinimu – užgrobus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, ir bažnytinis vietinių vyskupijų pavaldumas, nepaisant pačios Bažnyčios taisyklių bei kanonų, buvo keičiamas į pavaldumą Maskvai.
Šie procesai buvo būdingi ne tik Lietuvai – lygiai taip pat Rusija elgėsi, pavyzdžiui, užkariavusi Besarabiją ar Sakartvelą, pastarajame netgi panaikindama senovinį Sakartvelo patriarchatą ir paversdama vietinę Bažnyčią eiline Rusijos Bažnyčios dalimi (Sakartvelo patriarchas buvo atkurtas tik XX a.).
Kartu su pavaldumu Rusijos Bažnyčiai ateidavo ir rusifikacija. Tą taip pat galime pamatyti ne tik Lietuvos, bet ir minėtųjų Besarabijos ar Sakartvelo istorijose. Šiuos kraštus išskiriu todėl, kad juose įžengiant Rusijos kariuomenei dauguma gyventojų jau buvo ortodoksai (jais tapo netgi anksčiau, nei krikščionybę priėmė pati Rusija) – bet jie vis tiek patyrė „perauklėjimą“.
Besarabijoje rusiška spauda bandyta išstumti rumunišką, rumuniškas pamaldas bei pamokslus pakeisti slaviškomis pamaldomis, rusiškais pamokslais. Paprastai Ortodoksų Bažnyčioje meldžiamasi vietinėmis tautų kalbomis, bet Rusijos imperijoje visur skiepyta rusų kalba ir kultūra. Būtent šis imperinės prievartos laikotarpis ir atsispaudė daugelyje lietuvių sąmonėje, ilgiems metams suformuodamas „rusų Bažnyčios“ stereotipą.
Iš tiesų Lietuvoje visada gyveno skirtingų tautybių ortodoksų, o nuo 2023 m. Lietuvoje jau veikia dvi skirtingos ortodoksų bažnytinės institucijos – Konstantinopolio patriarchato Lietuvos egzarchatas ir Maskvos patriarchato Vilniaus-Lietuvos vyskupija.
Lietuvos egzarchate pamaldos vyksta lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, rusų, graikų kalbomis, vyksta liturginių ir katechetinių tekstų vertimo ir publikavimo lietuvių kalba darbai. Šiandien jau gana drąsiai galima pasakyti, kad Lietuvoje ortodoksu galima būti visiškai nepriklausant nuo Maskvos ir visiškai nemokant rusų kalbos. Ortodoksija – tai ne tam tikra kalba ar tautinė kultūra, o tikėjimas.
3. Ortodoksai turi „popus“, o katalikai – kunigus?
Su istorine rusifikacija ir senaisiais tarpkonfesiniais konfliktais susijusi ir kita problema – lietuvių kalba iškraipytas ne tik pavadinimas („stačiatikybė“ vietoje „ortodoksijos“), bet ir įvairūs šios tikybos terminai. Ironiška, kad centrines katalikų vyskupijų bažnyčias lietuviai vadina graikiškos kilmės žodžiu „katedra“, tuo tarpu graikų katedras jie vadina rusiškai – „soborais“, nes tai juk „stačiatikių“.
Graikiškai kathedra yra „sostas“, šiuo žodžiu pradėta vadinti tokia bažnyčia, kurioje yra vyskupo sostas (t.y. kathedra; graikai ortodoksai tokias bažnyčias vadina kathedrikos naos – pažod. „katedrinė šventovė“). Rusiškas skolinys „soboras“ ne tik sudaro vaizdą, lyg katalikų ir ortodoksų katedros būtų kažkas esmingai skirtinga, bet dar „soboras“ itin komiškai skamba, kai naudojamas pavadinti graikų, rumunų ar kitų tautybių ortodoksų katedroms (pvz., rumuniškai katedra yra „catedrala“, bet lietuviškuose leidiniuose galima pamatyti „soboras“).
Panašiai keistai skamba ir graikų ar kartvelų „cerkvės“. Lietuvoje lietuviškai besimeldžiantieji ortodoksai išpažįsta, kad tiki „vieną šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią“ (Bažnyčia – biblinis terminas). Vienas mūsų katekizmų aiškiai sako: „šventoves dar yra vadinamos „bažnyčiomis“ todėl, kad jose melstis ir priimti sakramentų renkasi tikintieji, kurie ir yra Bažnyčia“. Jeigu išpažįstame tikį Bažnyčia, tai logiška ir maldos namus vadinti „bažnyčia“, o ne rusišku žodžiu „cerkvė“, kurio nenaudojame nei Biblijos, nei Tikėjimo išpažinimo vertimuose.
Panašios problemos kamavo ir kitas Lietuvoje gyvenančias krikščionių konfesines mažumas. Liutronų ir reformatų maldos namai vadinti nebiblinėmis „kirkėmis“ (vokišku skoliniu, nerandamu Šventajame Rašte ar pamaldų tekstuose). Senais laikais visų nekatalikiškų konfesijų dvasininkų katalikai nevadino „kunigais“, bet „popais“, „pastoriais“. Tai – konfliktų, buvusių iki ekumeninio sąjūdžio atsiradimo, liekanos.
Kunigas – tai lietuviškas biblinis terminas, kuriuo vadinamas krikščionių dvasininkas. Atsivertę senuosius lietuviškus raštus, pamatysime, kad ir ortodoksai, ir liuteronai, ir reformatai savo dvasininkus vadino „kunigais“. Toks yra šių dvasininkų oficialus pavadinimas ir šiandien – ortodoksai turi diakonus, kunigus ir vyskupus.
Liaudiškas „popas“ atėjo iš rusų kalbos, kur iki 1917 m. revoliucijos buvo neformaliu kreipiniu į ortodoksų kunigą. „Popas“, kaip ir katalikų žodis „popiežius“, yra kilęs iš graikų papas – „tėtis“. Kažkada mielas kreipinys po revoliucijos enkavėdistų lūpose tapo pašaipiu įžeidimu, todėl šiais laikais ir rusų kalboje pavadinti kunigą „popu“ tolygu pavadinti policininką „mentu“ – tai įžeidimas.
Kaip ir Romos katalikai, ortodoksai turi kunigystės sakramentą, šio sakramento supratimas yra panašus. Vienintelis skirtumas – ortodoksai iš kunigų nereikalauja privalomo celibato (jo senovės Bažnyčioje ir nebuvo), kunigai gali turėti žmonas. Šios žmonos tikinčiųjų vadinamos „motinėlėmis“ arba „presbiterėmis“ (gr. presvitera), į kunigus kreipiamasi „tėve“, į jų žmonas – „motinėle“.
4. Vakarų krikščionių konfesijos gerbia protą, o Ortodoksų Bažnyčioje viskas paremta jausmu ir mistika.
Nesuprantant, kad ortodoksai turi kunigus, bažnyčias, Šv. Komuniją, skaito tą patį Šventąjį Raštą ir tiki tą patį Kristų, gali susidaryti vaizdas, kad jie yra radikaliai kitokie nei Vakarų krikščionys. Su įsitikinimu, kad Ortodoksų Bažnyčia yra radikaliai kitokia, susijusi ir tam tikra ortodoksų mistifikacija, ypač Vakarų Europos ir Amerikos kultūrose.
Kalbą apie šį stereotipą verta pradėti iš toli – 1978 m. Amerikos arabų filosofas Edvardas Saidas išleido savo studiją „Orientalizmas“, kurioje rašė apie tai, kaip orientalizmas (akademinė disciplina, tirianti Rytus) prisidėjo prie Vakarų imperinės politikos. Ten jis rašė ir apie stereotipus, susijusius su „Rytais“ – „Rytų kraštai“ Vakaruose vaizduoti kaip „egzotiški“, „peržengiantys proto ribas“, „magiški“.
Šiuos stereotipus neblogai išreiškia Disnėjaus filmukas „Aladinas“ – pasaka apie magišką kraštą, kur suplakta Indija, Arabija ir vakariečių fantazijos apie tuos kraštus. „Pasakiški Rytai“ iš tiesų ir yra tik vakariečių sugalvota pasaka.
Ne mažiau svarbu, kad vakariečių įsivaizduojami „Rytai“ yra silpni, pasyvūs, „moteriški“, kamuojami vidinių prieštaravimų, todėl jiems reikia „vyriškų“, racionalių, hierarchiškų „Vakarų“. „Rytai“ ir „Vakarai“ tarsi sudaro vienas kitą papildančią porą, kurioje vadovauja „Vakarai“. Šitaip pateisinamas Vakarų pranašumas prieš Rytus.
Panašią mistifikaciją jau XIX a. galima pamatyti ir Ortodoksų Bažnyčios, Vakaruose vadintos „Rytų Bažnyčia“, atžvilgiu. Apie ortodoksus mąstyta, kad jie ne tokie racionalūs (ir ne tokie protingi) kaip „vakariečiai“, bet užtat jų Bažnyčia ir dvasinė tradicija mistiška, peržengianti protą, paslaptinga.
Žinoma, tuo pačiu metu pradėta svarstyti apie „du plaučius“ Vakarų ir Rytų Bažnyčių tarpusavio papildomumą, ir kaip joms reikia vienas kitos, nors toje poroje dominuojantį vaidmenį vis tiek užima racionalioji Vakarų Bažnyčia, turinti popiežių, o ne vidiniuose prieštaravimuose paskendusi Rytų Bažnyčia. Būti paslaptingais ir mistiškais XX a. visai patiko ir patiems ortodoksų autoriams, todėl po revoliucijos Vakarų Europoje atsidūrę rusų emigrantai šį stereotipą tik stiprino.
Atsakant į šį stereotipą pirmiausia dera pastebėti, kad vargu ar šiandien apskritai korektiška Ortodoksų Bažnyčią vadinti „Rytų Bažnyčia“ (kaip ir, beje, vargu ar begalima vadinti Romos katalikų Bažnyčią „Vakarų Bažnyčia“, kai tiek daug katalikų gyvena Afrikoje ir Pietų Amerikoje). Dauguma Konstantinopolio patriarchato ortodoksų gyvena Vakarų kultūros valstybėse – Vakarų Europoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje.
Yra patriarchatų, kuriuose klesti kitos Europos, Afrikos, Artimųjų Rytų kultūros, stipri ortodoksų bendruomenė yra ir Japonijoje. Ar visi ortodoksai, ir JAV, ir Kenijoje, ir Australijoje, ir Japonijoje yra tokie pat „Rytų“ krikščionys?
Dar daugiau, ortodoksų intelektualinė ir teologinė tradicija nuolat sąveikavo su Vakarų Europos katalikiškomis ir protestantiškomis tradicijomis. Pavyzdžiui, XIV a. pab. Tomo Akviniečio veikalai buvo išversti į graikų kalbą ir skaitomi, XVI–XVII a. pradėtos steigti Vakarų įkvėptos seminarijos kunigų ruošimui, pirmieji ortodoksų katekizmai parašyti XVI a. kaip atsakas į Romos katalikų ir protestantų ginčą.
Pati rusų filosofijos tradicija, pabrėžusi proto ribotumą ir dvasingumo svarbą (A. Chomiakovas, I. Kirijevskis ir kt.) buvo paveikta vokiečių romantizmo ir idealizmo idėjų. Patristikos šaltinių tyrimų atgimimas Ortodoksų Bažnyčioje taip pat susijęs su XIX a. Vakarų atsigręžimu į Bažnyčios Tėvų palikimą.
Patys pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios Tėvai pripažindami, kad Dievo esmė yra nepažini, kad tikėjimas peržengia protą, neatmetė proto reikšmės ir naudos, laikė jį Dievo sukurtu įrankiu. Klasika tapęs šv. Jono Damaskiečio „Tikslus tikrojo tikėjimo išdėstymas“ yra labai racionalus, ir filosofiniai šio veikalo pagrindai yra išdėstyti to paties autoriaus „Dialektikoje“ (tiksliau, tai dvi trijų dalių veikalo dalys).
XIV–XV a. Ortodoksų Bažnyčioje vyko aukšto lygio hesichastų debatai, XVII–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje klestėjo šv. Petro Mohylos švietimo sąjūdis, XVII–XIX a. Bažnyčios intelektualai reagavo į Apšvietos iššūkius ir formavo dabartinę ortodoksų laikyseną.
Ortodoksų Bažnyčia tikrai turi turtingą dvasinę ir mistinę tradiciją, kuri patraukė ir mane, tačiau nederėtų mąstyti kraštutinumais ir įsivaizduoti šios Bažnyčios „aladiniškai“, kaip visišką priešpriešą kitoms konfesijoms.
Ortodoksai turi ir stiprią intelektualinę tradiciją, nors ir būdavo nuosmukio laikų (pavyzdžiui, kai Pietų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose krikščionys gyveno musulmonų Osmanų imperijos priespaudoje, Rytų Europoje – ateistų sovietų okupacijos metu). Ortodoksų tradicijai svarbus ne tik grožis, bet ir gėris bei teisingumas – protas ir religinė patirtis joje dera, o ne tarpusavy kariauja.
5. Rusija – labai dvasinga ir ortodoksiška šalis.
Su aukščiau minėtu stereotipu apie tai, kad Ortodoksų Bažnyčia yra „paslaptinga“, susijęs ir stereotipas (dėl Rusijos agresijos Ukrainoje girdimas vis rečiau, bet tebegirdimas) esą Rusija yra labai dvasinga šalis, ir kad ten žmonės tiki gerokai labiau, nei Lietuvoje. Iš tiesų, sunku būtų labiau klysti.
Nors ortodoksais Rusijoje save vadina labai daug žmonių, realybėje tokie žmonės gali būti net nekrikštyti. Skirtingais vertinimais, realiai krikštytų ir aktyviai praktikuojančių savo tikėjimą ortodoksų Rusijoje gali būti 2–7% gyventojų. Anksčiau Rusijos Vidaus reikalų ministerija kasmet skelbdavo, kiek policijos duomenimis žmonių dalyvavo Velyknakčio pamaldose, ir šis skaičius būdavo labai žemas, apie 1% (vienais metais, pamenu, Maskvoje užfiksuotas 0,5% aktyvumas).
„Pew research center“ duomenimis bent kartą per mėnesį pamaldose apsilankančių Rusijos gyventojų, įskaitant musulmonus ir kitų religijų asmenis, yra apie 17%. Kitaip tariant, Rusijoje ortodoksijos tiek daug viešojoje erdvėje turbūt todėl, kad tai yra „Rusų pasaulio“ politinės ideologijos dalis, o aktyvių tikinčiųjų ten tikrai yra, bet tai – mažuma. Ir tai matyti moralinius pasirinkimus atspindinčioje statistikoje – Rusija dažnai pirmauja pasaulyje skyrybų, abortų ir alkoholizmo statistikoje, kas sunkiai suderinama su Bažnyčios mokymu.
Palyginimui, Rumunijoje bent kartą per mėnesį pamaldose apsilankančiųjų yra 50%, Graikijoje – 38%. „Pew research center“ 2018 m. tyrime kaip labiausiai religingos Europos šalys minimos Rumunija, Moldova, Graikija ir Sakartvelas, jų duomenys panašūs į katalikiškąją Lenkiją.
Ne veltui, pagal vieną iš skaičiavimų, jeigu visos Ukrainos parapijos išsivaduotų iš Maskvos patriarchato įtakos, o visos Besarabijos parapijos sugrįžtų į Rumunijos Bažnyčią, tai greičiausiai Rumunijos Bažnyčia taptų didžiausia Ortodoksų Bažnyčia pasaulyje pagal parapijų skaičių.
Rusijoje taip pat randame žymiai daugiau žmonių, kurie niekada neina į bažnyčią (30–40%), nei, pavyzdžiui, Kipre (2,4%) ar Graikijoje (4,9%).
Visa ši statistika vėl ir vėl primena, kad ortodoksija yra daugiatautė ir klaidinga į Maskvą žiūrėti kaip į kokį pasaulinį jos centrą, šį tikėjimą traktuoti kaip „rusišką“. Visas tas „dvasingos Rusijosׅ“ įvaizdis tėra imperijos paskleista dūmų uždanga, kuri skirta pateisinti kultūrinei ir karinei plėtrai į aplinkines valstybes. Naivu ir pavojinga romantizuoti Rusiją, o apie ortodoksiją geriausia sužinoti susipažįstant su įvairių tautų ir įvairių kultūrų palikimu.
Apibendrinimas
Šiame straipsnyje paliečiau ne tik neigiamus, bet ir teigiamus stereotipus apie Ortodoksų Bažnyčią – teigiami stereotipai ne mažiau žalingi, negu neigiami. Nuo apaštalų laikų Ortodoksų Bažnyčia visada perimdavo tų kraštų kalbą ir kultūrą, kuriuose skelbdavo Evangeliją ir melsdavosi.
Deja, Lietuvoje šiuo atžvilgiu įvyko istorinė neteisybė – būdama giliai integruota į slavišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrą Konstantinopolio patriarchato Kyjivo metropolijos laikais, Rusijos imperijos laikotarpiu ir sovietmečiu vietinė Ortodoksų Bažnyčia gerokai nutolo nuo besivystančios nacionalinės kultūros (ir netgi kitų vietinių tautinių bendrijų kultūrų – ukrainiečių, baltarusių). Daugelis čia peržvelgtų stereotipų kaip tik susiję su šiais Lietuvos istorijos vingiais ir problemomis.
Šiandien ir mums, ortodoksams, ir Lietuvai svarbu įveikti šią neteisybę ir būtų aktyviems Lietuvos kultūros ir valstybės pažangos dalyviais. Neortodoksams šia apžvalga norėta pasakyti, kad ortodoksija – viena iš Lietuvos tradicinių religijų, viena iš krikščionybės konfesijų, turinti savo ypatybių ir savo grožį, kurio šiame straipsnyje neapžvelgėme, bet kurį verta pažinti. Ortodoksija gali būti tiek pat lietuviška, kiek ji yra kartveliška, rusiška, ukrainietiška, graikiška ir visokia kitokia.
Ortodoksams skaitytojams norisi priminti, kame yra mūsų giliausios tapatybės esmė. Ortodoksija – tai sekimas nekintančiu Jėzaus Kristaus paskelbtu tikėjimu, perduotu per apaštalus ir išsaugotu Bažnyčios Tėvų. Ortodoksų Bažnyčia – tai, viena vertus, skirtingų tautinių kultūrų skleidimosi erdvė, kita vertus – vieta, kur yra aukštesnis už tautinę kultūrą, viską apjungiantis ir įprasminantis Pradas.
