Mes, lietuviai, mėgstame ieškoti priešų. Iš visų savo kaimynų gal tik su latviais nesame susipykę. Visgi braliukai, baltai. O be to, mename Baltijos kelią, ten ir estai figūravo. Bet jei latviams taikytume tokius pat standartus kaip kitoms tautoms, buvo braliukai Palangą užėmę, o ir susišaudę ne taip seniai buvome.
Nemaža dalis tarpukarinių tradicijų tęsėjų vis dar piktomis akimis žvalgosi į lenkus. Iš trisdešimties metų konflikto ištisas egzistencinis naratyvas nupieštas. Lenkas – „išgama tautų“ – Vytauto karūną pavogė, Lietuvą pavergė, o kai po kelių šimtmečių Lietuva atsigavo, tai lenkas bent Vilnių nugvelbė. O kur dar Seinai, Punskas, Suvalkai? Ir dabar mus puola, savas raides bruka. Ne kitaip, sunaikinti mus nori.
Istorinė tiesa tokia, kad su lenkais buvome priešai trisdešimt metų. O draugai – kelis šimtmečius. Su lenkais įžengėme į Maskvą, o prie Vienos kartu išgelbėjome visą Europą nuo Osmanų ordų. Užuot kovoję praėjusio amžiaus kovas, galėtume didžiuotis, kiek nuveikėme drauge. Buvome draugiško tautų ir konfesijų sambūvio pavyzdys visai Europai. Įtvirtinome individo laisvę anksčiau nei Anglija. Respubliką sukūrėme anksčiau nei Prancūzija. Tegul ji buvo oligarchinė, bet autokratijų kontekste buvome išskirtiniai.
Šiandien su lenkais turime bendrus iššūkius. Iš vienos pusės – globalistinė ir leftistinė Europos Sąjunga, iš kitos – autokratinė ir imperinė Rusija. Ar ne per didelė prabanga pjautis dar ir tarpusavyje? Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Lenkija nė sykio nėra peržengusi savo sienų. O jei pykstame dėl praeities epizodų, reikėtų atitinkamai žiūrėti ir į švedus, ir į prancūzus, ką bekalbėti apie vokiečius? Visi jie ir plėšė, ir grobė.
Deja, iš jų visų kurstoma isterija būtent prieš lenkus. Grynai pagal Aleksandro Dugino strategiją. Rusai daugiausiai išlošia iš lietuvių ir lenkų konflikto. Švęsdami savo valstybės dieną rusai puikiai atsimena, kas jiems užkūrė pirtį. Skirtingai nei lenkai, rusai tęsia imperines tradicijas ir agresijos akcijas dabar, tiesiog mūsų akyse. Ir čia – esminis skirtumas. O kad dalis lietuvių ligšiol gyvena Lenkijos pusėje, tai ir Lietuvos pusėje esama lenkų. Užtikrinkime abiems tautoms komfortą abiejose pusėse ir sienos praras reikšmę.
Istorinės nuoskaudos? Taip, buvo skerdynės Dubingiuose. Bet buvo ir Glitiškėse. Ar dėl to turėtume toliau lieti lietuvišką ir lenkišką kraują? Gal geriau tegul jis teka ten, kur ir turi tekėti – žmonių gyslose.
Analogiška padėtis lietuvių ir baltarusių santykiuose. Vienos pusės radikalai teigia, kad istorinė Lietuva, Vytis ir Vilnius – išskirtinai jų, kitos pusės radikalai atsako tuo pačiu. O tiesa ta, kad visa tai – bendra. Baltarusiams brangus Vilnius, mums brangus Gardinas. Mums nėra, ko dalytis. Galime pasirūpinti, kad abi tautos abiejose sienos pusėse gyvuotų ir puoselėtų savo kalbas, kultūras, tapatybes.
Nereikėtų tapatinti visos tautos su jos radikalais. Ypač kai šalia – Rusijos grėsmė. Nėra nieko kvailiau kaip stumti baltarusius į rusų glėbį, ką darė nueinanti Lietuvos valdžia, užkirsdama Minskui kelius į Vakarus.
Dar viena tauta, šimtmečius gyvenusi su mumis, su kuria kurstomi kivirčai – tai žydai. Užmirštama, kad žydai grūmėsi Lietuvos savanorių gretose, prisimenant tik sovietinius kolaborantus ir banditus. Žydų pusėje, savo ruožtu, užmirštamas šimtametis svetingumas, užmirštami gelbėtojai, prisimenami tik žydšaudžiai.
Net šiandien sovietinės kilmės žydų bendruomenės vedliai užmiršta Antaną Smetoną ir lietuviškąjį nacionalizmą tapatina su Adolfu Hitleriu. O Remigijaus Žemaitaičio tipo demagogai dar labiau kursto ugnį, kuri Fainos Kukliansky, Efraimo Zurofo, Arkadijaus Vinokuro dėka ir taip skaisčiai liepsnoja.
Išpuoliai prieš savo protėvių žemę ir savo tautą ginantį Izraelį, palaikant teroristų lizdu tapusią Palestiną, kuri yra okupantų arabų kūrinys, taip pat yra kiek labiau rafinuota antisemitizmo išraiška. Arabai valdo milžiniškus plotus Magribe ir Levante, žydai tenori savo protėvių krašto. Ir tą patį siekiama padalyti.
Pereikime nuo moralės prie pragmatikos. Geri santykiai su Izraeliu – tai geri santykiai su Amerika. O ji – svarbiausia mūsų strateginė sąjungininkė, ginanti mus nuo Rusijos. Tad ir už žydų, ir už lietuvių kurstytojų galime įžvelgti Maskvos ausis. Šiuo atveju, kaip ir pirmiau aptartaisiais, vyksta politika: skaldyk ir valdyk.
Masinės imigracijos fone kuriamas dar vienas priešas, kuriam priskiriama ir ištikimiausia Lietuvos tautinė bendrija – totoriai. Mažaraščiai, o dar labiau – jais manipuliuojantys demagogai gąsdina islamizacija. Formuojamas musulmono kaip priešo įvaizdis. Ne imigranto, o būtent – musulmono. Tarsi krikščionis iš Ganos būtų geresnis imigrantas nei musulmonas iš Tadžikistano. Ir nors daugelis islamofobų išsisukinėja, kad Lietuvos totoriai iškrenta iš šio konteksto, žodis „musulmonas“ ir toliau bendrai verčiamas keiksmu.
Lietuvai priešų užtenka. Jau vienos Rusijos šalimais – gerokai per daug. O kur dar šeimos struktūrą, moralinį kodeksą, istorinę tautinę sanklodą naikinantys Europos Sąjungos globalistai? Šiame kontekste mums itin svarbūs geri santykiai ir su savo istorinėmis tautinėmis bendrijomis, ir su kaimyninėmis šalimis. Nekurkime priešų ten, kur jų nėra. Suvaldykime savo karštakošius, o sąmoningus kenkėjus – nutildykime.
