Laisvė
Trečią dalį baigėme žodžiais: „Tarkim, tu jau pažinai tiesą. Jau esi laisvas. Ar žinai, ką daryti su ta laisve?”
Kai kam šis klausimas gali pasirodyti keistas – „be abejo, žinau!“ Neskubėkime atsakinėti.
Atrodytų, kas gali būti neaišku su laisve? Bet pasižiūrėjus ar pasiklausius skirtingų žmonių, paaiškėja, kad laisvę kiekvienas gali įsivaizduoti vis kitaip. O imant narstyti dar giliau, žvelgiant iš skirtingų pusių ir perspektyvų, pati „laisvės“ sąvoka gali pasirodyti gana sudėtinga ir gali būti interpretuojama labai įvairiai.
Negvildensim determinizmo teorijų, nenersim į filosofiją, kuri kiekviename istoriniame amžiuje turėjo savo vedlius ir mokytojus, tyrinėjusius laisvę ir jos prigimtį. Kiekvienas besidomintis skaitė Kanto, Epikteto, Augustino, Smito, Fergusono, Spinozos, Hėgelio ir kitų filosofų, stoikų raštus, kur jie analizavo laisvės sąvoką. O kur dar lietuvių autoriai ir šiuolaikiniai pasauliniai tyrinėtojai. Mano tikslas nėra pasirodyti, kad moku „pagooglinti“ ir iš nukopijuotų tekstų sukurpti dar vieną niekam nereikalingą straipsnį. Aš turiu aiškią ir konkrečią baigiamąją žinią šiam „Sistemos nulaužimo“ ciklui.
Kadangi ši straipsnių serija akcentuoja tiesą, tai sulig ta mintimi ir užbaikime, pasielgdami teisingai, kalbėdami apie laisvę, kuri yra tiesos pažinimo pasekmė ir tuo pačiu – priežastis dar gilesniam tiesos pažinimui, žmogaus „išsipildymui“ ir prasmingam gyvenimui.
Žodynai „laisvę“ apibūdina taip: „būklė ar teisė turėti galimybę ar leidimą daryti, sakyti, galvoti ir t. t., ką tik nori, niekieno nekontroliuojamam ar nevaržomam. Būtinybės, prievartos ar suvaržymų nebuvimas, renkantis ar veikiant. Išsilaisvinimas iš vergijos ar kito asmens valdžios“.
Apsiribokim antruoju sakiniu – suvaržymų nebuvimas, renkantis ar veikiant. Tai turėsime omeny, kalbėdami toliau.
Sausio 13-tą, Laisvės gynėjų dieną, savo Feisbuko profilyje parašiau komentarą: „Laisvė yra ir pasekmė, ir priežastis tuo pačiu metu. Aš prisimenu viską. Ne tik kodėl mes tapome laisvi, bet ir dėl ko. Jei tapome.“
Nes mačiau daugybę neužmirštuolių su šūkiais „As prisimenu, kodėl esame laisvi“, beveik visi akcentavo kovą už laisvę, bet labai retas kuris ar nė vienas nepasakė antrosios dalies – ką dabar veiksim su iškovota laisve? Kaip tiesa gali būti daugialypė ir daugiasluoksnė, taip ir laisvė turi dvi pagrindines sudedamąsias dalis – kodėl ir dėl ko. Tad ir klausiau pradžioje – jeigu tu laisvas, ar žinai, dėl ko? Ką darysi su savo laisve?
Pirmoji dalis yra gyvybiškai būtina, nes be jos nebus antrosios dalies. Tautine, valstybine prasme, pirmoji dalis buvo kova – už laisvę nuo okupantų. Antroji dalis – statomoji, kūrybinė. Tauta ir valstybė, dabar jau laisva, kuria ir stato savarankiškai savo valstybinį, tautinį gyvenimą.
Taip ir asmuo turi dvi laisvės stadijas, dvi puses: kovą ir kūrybą. Pirmoji dalis – susivokimas, jog esi Matricos, sistemos vergystėje, tiesos ieškojimas, jos suradimas ir pažinimas, ir pagaliau – išsilaisvinimas, kuomet akys jau atmerktos ir protas ima dirbti atnaujinančiu režimu. Antroji dalis – ką dabar veikti, išėjus į laisvę? Būtent apie tai dabar ir kalbame.
„Laisvės“ sąvokos istorijoje tos dvi pusės išskiriamos ir vadinamos negatyviąja (laisvė nuo ko – nuo priespaudos, okupanto, kontrolės, pančių, grandinių) ir pozityviąja (laisvė kam, kokiam tikslui?). Matydamas akcentuojant tik vieną, pirmąją dalį, ir pamirštant ar nesuvokiant antrosios dalies, matau nepilną laisvės supratimą. Tiksliau – matau, kad dažnai antroji dalis iškraipoma, pamirštant kilnesnius, aukštesnius tikslus ir pasileidžiant pavymui pagal kūniškus geidulius, atsiduodant ir pataikaujant primityviosioms žmogiškoms ydoms. Tai nėra laisvė, bet nauja nelaisvė.
Laisvė tuo pačiu metu yra ir pasekmė, ir priežastis. Pasekmė (kodėl) – tautos kovos prieš okupantą, pavergėją, priespaudą, ir asmens kovos – prieš sąžinės ir proto kontrolę. Priežastis (dėl ko, kam) – naujai laisvos valstybės statybai ir naujo, laisvo žmogaus prasmingam gyvenimui. Pasekmė – kad kovojai, priežastis – kad gyventum geresnį gyvenimą laisvėje, negu tą, kuomet buvai vergas.
Laisvė nėra galutinis tikslas, bet tik įrankis galutiniam tikslui pasiekti. Kaip pinigai nėra galutinis tikslas, tik įrankis jam pasiekti. Kaip valdžia nėra galutinis tikslas, bet tik įrankis ir galimybė siekti aukštesnių tikslų.
Koks tas galutinis tikslas – apsisprendžia kiekvienas asmeniškai, savo jau laisva valia. Jeigu mes laisvę priimam kaip galutinį ir pagrindinį tikslą, reiškia, mes nesuprantam jos reikšmės, nežinom, ką su ja daryti. Čia tiktų perfrazuoti žodžiai iš filmo „12 kėdžių“: kam tau laisvė, jeigu tu neturi fantazijos?
Tam tikrame valstybės, tautos ar žmogaus asmeninio gyvenimo etape laisvė gali būti ir yra tikslas, bet tarpinis, ne galutinis. Tarkim, tu nori nuvykti į Niujorką, niekada ten nebuvai, tai tavo galutinis tikslas. Bet kad ten nuskristum, tau reikia pasiekti tarpinį tikslą – nuvykti į aerouostą. Tu susiruoši, išeini iš namų ir važiuoji į oro uostą, po to sėdi į lėktuvą ir skrendi. Bėda ta, kad ne vienas kelionę baigia oro uoste, taip ir neįsėdęs į lėktuvą. Nes jiems kažkas pamelavo, kad tai ir yra Niujorkas, o jie patikėjo. Jiems sako: štai ir viskas, jūs jau atvykote!
Jie vaikšto po oro uostą, apžiūrinėja lėktuvus, stebi, kaip vieni kyla, kiti leidžiasi. Apeina visas parduotuves ir kavines, jau pavargo, vėl iš naujo vaikšto. Viskas nusibosta. Ne šito tikėjosi, kažkaip kitaip įsivaizdavo Niujorką iš buvusių ten pasakojimų, iš matytų vaizdų, nuotraukų.
Taip elgiasi daug žmonių – vaikšto po Duty Free parduotuves, sėdi laukimo salėje ir įsivaizduoja esą Niujorke. Vieni jų apsipranta, ramina save – na, nėra taip jau viskas blogai, štai nusipirksiu naujus kvepalus, nueisiu pavalgyti, apžiūrėsiu lėktuvus. Kiti nerimsta – manęs tai netenkina! Kažkas čia ne taip… – kirba jų viduje, čia negali būti Niujorkas. Turi būti kažkas daugiau, aš noriu daugiau! Ir tada juos kažkas nuveda prie įlaipinimo, palydi į lėktuvą, ir laimingasis išskrenda.
Tas „kažkas“ – tavo vidinis impulsas. Kalbu apie vidinį balsą, kuris šnabžda apie tavo gyvenimo prasmę, apie tavo tikslą šioje Žemėje. Kalbu apie egzistencinius klausimus. Kalbu apie galutinį tikslą, kuriam esi pašauktas. Kalbu apie tavo pašaukimą. Tavo tikslas nėra praleisti gyvenimą oro uoste. Tavo tikslas – sėsti į tinkamą lėktuvą ir skristi ten, kur tau skirta. Tuomet tikrai jausies esąs reikalingas, jausies leidžiąs savo gyvenimo dienas prasmingai, tuomet būsi laimingas.
Kai kurie laisvę supranta, kaip galimybę keliauti, kurti, išreikšti save. Jau geriau, bet ir čia daugeliu atvejų matau tik siaurą laisvės suvokimą. Laisvė – kur kas daugiau, nepalyginamai daugiau, negu galimybė tenkinti savo asmeninius poreikius. Laisvė, kaip priežastis, skirta kur kas kilnesniam, prakilnesniam ir garbingesniam gyvenimui, neapsiriboja tik žemiškais įgeidžiais. Tavo laisvė – tai esminė sąlyga ir galimybė atsiliepti į savo pašaukimą, tapti „išsipildžiusiu žmogumi“ ir nugyventi tau skirtą laiką prasmingai.
Tai yra antroji laisvės sudedamoji, priežastinė dalis – sąlyga, būtina tavo pašaukimo išpildymui. Pašaukimas yra labai plati tema, reikalaujanti atskiro teksto. Krikščionys gerai žino šį žodį ir jo reikšmę (reikšmes), pasauliečiai dažniau žino ir supranta jį bendrine prasme, ties kuria čia ir apsistosime.
Tebūnie tai profesija, kažkoks užsiėmimas ar bet kokia veikla, kuri tau sekasi, nes turi įgimtų ar įgytų talentų, sugebėjimų, charakterio savybių, tinkamų tai veiklai sėkmingai vystyti, tuo būdu pasitarnauti kitiems žmonėms, visuomenei, pasauliui, o šalia to – pačiam jaučiant vidinį pasitenkinimą, džiaugsmą, ramybę, palaiminimą, pilnatvę ir suvokiant, jog gyveni prasmingai.
Tai davimo-gavimo dėsnis, apie kurį rašiau kitame straipsnyje. Tai egzistencinės psichologijos ašis, ir dažną kartą tai – atsakymas į kamuojamą vidinį nerimą, psichologinių klausimų sprendimas.
Specialistai liudija, kad ne vienas pacientas, kamuojamas psichologinių problemų, „pasveiko“ po to, kai kurį laiką savanoriavo senelių globos namuose, gyvūnų prieglaudose, lankė ir globojo vienišus žmones, ligonius, rinko šiukšles, tvarkė aplinką, darė kitokį finansiškai neatlyginamą gerą darbą pavieniams žmonėms, miestui, visuomenei. Bet jiems buvo atlyginta šimteriopai, kitu būdu – jų buvusi vidinė tuštuma prisipildė ramybės, pasitenkinimo gyvenimu, nes jų dienas pripildė aukštesnė ir kilnesnė prasmė.
Girdėjau istoriją. Buvo toks žmogelis, kuris vasaros sezono mėnesiais ėjo iš kaimo į kaimą, dirbdamas pas žmones pavienius darbus už kelis eurus ar tiesiog už maistą ir nakvynę. Kapodavo malkas, taisydavo tvoras, kasdavo žemę, prižiūrėjo gyvulius. Aplinkiniuose miškuose rinkdavo grybus, uogas.
Gyvendavo tai pas vieną gerą žmogų, tai pas kitą. Vieni užleisdavo kokią pašiūrę, kiti įleisdavo į malkinę, stoginę ar skirdavo kampą tvarte ant šieno, kur gyvulių jau sumažėję. „Prabagotesni“ galėjo užleisti ir kambarį namo gale. Prausdavosi vandeniu iš šulinio, maudydavosi upelyje, o karts nuo karto kokia moterėlė apskalbdavo. Savo namų neturėjo, o ką turėjo – tilpo į maišą, kurį visur tampydavosi su savimi.
Bet atėjus pirmoms šalnoms, atvėsus orams, pasibaigdavo ir darbai. Žmonės nebepriimdavo jo nakvynei. Tuomet jis susirasdavo kokią nuošalią sodybą, vienkiemį, kur šeimininkai gyvendavo tik vasarą, ir įsilauždavo į namą. Ten rasdavo lašinių, konservų, gėrimų atsargų, šiltesnį drabužį.
Kai kur būdavo pečius, kurį galėdavo pasikurti malkomis. Ir apsigyvendavo ten. Taip kelias dienas ar savaitę jausdavosi karaliumi – šilta troba, lova, maistas, ko daugiau reik? Pasibaigus maistui, keliaudavo kitur, prigriebęs neišgertą butelį, kirvį ar kitą kokį pravartų daiktą.
Susiradęs „tinkamą“ sodybą, vėl apsigyvendavo naujoje vietoje. Taip kartodavo keletą kartų, kol koks kaimynas neužmatydavo ir nepaskambindavo policijai. „Naujakurys“ niekur nebėgdavo, tiesiog laukdavo policijos. Iš tikrųjų, toks ir buvo jo planas: atėjus šalčiams, kai nebėra jokio padienio darbo, maisto ir stogo virš galvos, susirasti svetimus namus, „kultūringai“ juose apsigyventi ir laukti policijos.
Jis nieko nelaužydavo, nekrėsdavo eibių, tik tuštindavo atsargas ir miegodavo šeimininkų lovoje, o kai išeidavo iš namų, nieko rimto ir brangaus neišsinešdavo. Nes jis žinojo, kokios bausmės, kiek ir už ką gali gauti belangės, kai pagaus. Jis elgėsi taip, kad būtų nesunkiai pagaunamas, o pagautas gautų tik kelis mėnesius pataisos namuose – tai yra, kasdien gautų maisto, lovą, drabužių ir stogą virš galvos visais šaltais žiemos mėnesiais. Toks buvo jo planas – pasirūpinti, kad žiemą nereiktų šalti ir badauti.
Pavasarį, išėjęs į laisvę, vėl eidavo per kaimus, uždarbiaudavo, o vėlyvą rudenį vėl rinkdavosi sodybą apsigyvenimui, kitą, trečią, kol vėl į svečius atvykdavo policija ir išsiveždavo „peržiemoti“. Ir taip darė ne vienerius metus. Jį jau pažinojo policijos pareigūnai, nors žmogelis keisdavo vietoves, rajonus, jo reikalai buvo sutvarkomi greitai ir paprastai. Nukentėję paprastai nerašydavo pareiškimų, nes nuostoliai būdavo nedideli, o ir ką tu paimsi iš „bomžo“?
Panašių istorijų yra ir daugiau. Žmogus nemoka gyventi laisvėje, neįvertina jos. Jam geriau būti už grotų, bet aprūpintam, negu gyventi laisvam ir pačiam viskuo pasirūpinti. Nors čia gal ir netinka sakyti, kad jis nesirūpino – jis „pasirūpino“, kad turėtų virš galvos stogą ir maisto.
Bet ar tai viskas? Ar laisvė tik tiek verta?
Kai Mozė išvedė žydų tautą iš Egipto vergijos, tautiečiai taip pat murmėjo, kai reikėjo laukti Pažado žemės, nors turėjo kasdienį maisto davinį. Jie kalbėjo, jog geriau būtų grįžti į Egiptą, į vergovę, negu čia dykumoje laukti pažado išsipildymo. O belaukdami dar pasidarė stabus ir garbino juos, nors ką tik matė didingus Dievo stebuklus.
Laisvė neatsiejama nuo atsakomybės – už savo veiksmus, savo gyvenimą. Laisvė atrakina formulę – ką sėsi, tą pjausi. Vergui nereikia rūpintis, ką sėti – už jį pasės šeimininkas, bet šeimininkas pasiims ir derlių. Vergas – tik įrankis, tik daiktas šeimininko rankose. Laisvasis gi pats nusprendžia, ką sėti, kada ir kiek. Pats pasirenka, bet pats ir valgo savo pasirinkimų vaisius. Sėsi gyvenimą – pjausi gyvenimą, sėsi mirtį – pjausi mirtį.
Nebūtina taip „nusiristi“ iki to žmogelio, žiemojančio belangėje, ar iki žydų, murmėjusių ir garbinusių stabus – šiandien žmonės, vengdami atsakomybės, grįžta į vergiją (ar net neišeina iš jos) pirmiausia vidiniame, dvasiniame lygmenyje, o atitinkamai tai pasireiškia ir išorėje. Mamonos (pinigų, žemiškųjų turtų) garbinimas – sena stabmeldystės forma, ir nieko naujo nūdienos pasaulyje. Besaikis godumas, egoistinis naudos siekimas bet kada ir bet kur, tik malonumai ir pasileidimai – tai tos pačios vergijos skirtingos formos.
Šiandieninis elitinis milijardierius, besirūpinantis TIK savo gerbūviu, niekuo nesiskiria nuo to žmogelio, besilaužiančio į svetimus namus. Skirtumas tik tas, kad vieno grotos paprastos metalinės, o kito – auksinės. Be abejo, turtingojo ir stogas, ir maistas, ir pramogos, ir daiktai, supantys jį, nė iš tolo neprilygs kalinčiojo „turtui“, o jis pats pasukiotų pirštą prie smilkinio, jei pasakytume jam apie jo lygybę su „bomžu“. Tačiau žiūrint iš dvasinės perspektyvos, abu vienodai „tupi už grotų“.
Žmogus, pasidavęs tik savo aistroms, geismams ir troškimams, tampa jų vergu. Nesupratęs, kaip veikia pasaulis, kaip funkcionuoja visuomenė, kokie teisingi ir veiksmingi yra dvasiniai sėjos ir pjūties dėsniai, davimo ir gavimo santykiai, tai yra, nepažinęs tiesos, jis taip ir liks vergas, kad ir kaip kitaip jam atrodytų.
Laisvė suteikia galimybę realizuoti save. Savirealizacija – tai savojo pašaukimo pajautimas, suradimas, supratimas, ir paklusimas jam. Nereiktų perdėm susakralinti pašaukimo. Tai labai svarbus ir ypatingas dalykas, tačiau nėra skirtas tik išrinktiesiems. Kadangi sutarėm čia nesiplėsti pašaukimo tema, užteks pasakyti, kad kartais pašaukimas yra tiesiog būti gera mama savo vaikams. Vien tai yra labai daug.
Laisvė suteikia galimybę kūrybai. Gebėjimą kurti žmogus gavo iš savo Kūrėjo, o kurti gali tik laisvas žmogus. Primenu, kad mes pirmiausiai kalbame ne apie išorinę laisvę ir ne apie išorinį suvaržymą, bet apie minties, sąžinės, dvasios laisvę. Net suvaržius žmogų išoriškai, apribojus jo laisvę fiziškai, jis nepaliaus kurti, jei jo dvasia ir mintis bus laisvi. Čia priešingybė tiems, kurie fiziškai ir išoriškai yra laisvi, bet viduje – vergai.
Yra daug aukščiausios prabos literatūros kūrinių, kurie buvo iš dalies ar visiškai parašyti kalėjime. Jų autorių dvasios nepajėgė surakinti fizinės grandinės, o minties nesugebėjo uždaryti storiausios kalėjimo sienos.
Visi esame bent jau girdėję, o daugelis ir skaitę Migelio de Servanteso romaną „Don Kichotas“, pradėtą rašyti kalėjime. Literatūros šedevru vadinama Džono Bunjano alegorija „Piligrimo kelionė“ – parašyta kalėjime. Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, Nelsonas Mandela, Aleksandras Solženicynas, Fiodoras Dostojevskis, Oskaras Vaildas – šie ir kiti rašytojai, politiniai veikėjai kūrė fizinėje nelaisvėje. Jų kūriniai iš kartos į kartą įkvepia žmones, kreipia jų širdis į aukštesnius tikslus.
Apibendrinkime. Laisvas žmogus – atsakingas žmogus. Jis laisvas rinktis bet ką, bet kokį gyvenimo būdą, bet kokius veiksmus, – įstatymų numatytuose rėmuose.
Bet štai vienų protai ar širdis diktuoja tik egoistinius pasirinkimus, pagrįstus naudos siekiu. Jų devizas – gyveni tik kartą, griebk, ką gali, džiaukis ir linksminkis, o po manęs nors ir tvanas. Tai nėra atsakomybė.
Kiti apie tai daug nemąsto, abejingai plaukia pasroviui, patenkindami elementariausius poreikius, šiek tiek papramogaudami, šiek tiek padėdami kitiems. Nesu blogas žmogus: štai padėjau kaimynui, štai paaukojau, niekam neužkliūnu, tyliai gyvenu savo gyvenimą ir nieko perdaug nenoriu – mąsto jie. Ir tai nėra atsakomybė.
Treti apčiuopia esant kažką daugiau, nepasitenkina materialiniu gerbūviu, ieško kilnesių užsiėmimų, ieško atsakymų į klausimus, ką jie veikia šiame pasaulyje, kokia jų vieta ir paskirtis. Jie supranta savo buvimo prasmę, suvokia, kas teisinga ir dora, renkasi mylėti tiesą ir tarnauti jai, renkasi būti naudingi ir reikalingi bendruomenei, visuomenei, tautai, valstybei ar net pasauliui, – pagal turimus talentus, sugebėjimus, dovanas. Tai yra atsakingas požiūris, laisvo žmogaus gyvenimas.
Bet įdomiausias dalykas yra tas, kad tikra laisvė reiškia ir tai, jog mes turime leisti kitam pasirinkti, ar būti laisvu, ar likti vergu. Tikra laisvė nesistengia prievarta „išlaisvinti“ kitą žmogų. Ji nesistengia per jėgą ištempti kalinio iš kameros, jeigu jis rankomis ir kojomis įsispyręs į durų staktą ir nenori niekur eiti.
Kad ir kaip dorai, kilniai ir teisingai mums atrodytų tam tikras gyvenimo būdas, veiksmai ar pasirinkimai, jeigu patys esame laisvi, mes negalime per prievartą atversti, „pataisyti“ kito žmogaus – tam mes neturime nei įgaliojimų, nei teisių, nei kompetencijos. Tai Dievo prerogatyva.
Jeigu patys esame laisvi, mes galime tik kalbėti – kiekvienas renkasi pats pagal save ir už save, ir valgys savo pasirinkimų vaisius.
Jeigu patys esame laisvi, mes galime tik daryti patys – pagal tai, ką esame supratę, ką žinome, kuo tikime, – būdami gyvais pavyzdžiais ir tikėdamiesi verto atlygio.
Tiesos troškimas ves į jos pažinimą, jos pažinimas ves į laisvę, o jos tinkamas, teisingas, panaudojimas kilniems, aukštesniems tikslams – į prasmingą laiką šioje Žemėje, į gyvenimo pilnatvę, į Pažado žemę. Toks yra tavo galutinis tikslas.
