Lietuvių tautos išmintis moko: daug apžiosi – mažai kąsi. Vargu, ar galima rasti geresnį šios įžvalgos pavyzdį kaip šių metų Seimo rinkimai. Bent jau – kalbant apie antisistemines partijas, lyginant jas tarpusavy.
Nacionalinis susivienijimas orientavosi į siaurą segmentą – patriotinę inteligentiją. Nepateko į Seimą, bet susikūrė gerą pagrindą ateičiai, jei tik sugebės įveikti savo jėgos kultą ir po eilinio pralaimėjimo išliks kaip tvirtas ir veiklus branduolys. Liaudies partija taip pat orientavosi į siaurą segmentą – ant savo valstybės širstančius sovietijos nostalgikus. Mažiausiai iš antisisteminių partijų surinko Tautos ir teisingumo sąjunga.
Tai iš pažiūros paradoksalu, bet pasigilinus – visiškai dėsninga. Pastarąją sąjungą dar jai esant Centro partija lyg juodas mirties šešėlis persekiojo strategija „pagauk visus“. Deja, „viskas“ dažnai reiškia „nieko“. Rinkėjai tapatinasi su viena ar kita stovykla, bet ne su visuma. Galima „pagauti“ du ar tris segmentus vienu metu, bet tikrai ne visumą. Surinkus mišrainę nuo radikalių tautininkų iki raudonuojančių socialistų gauta tai, ko ir derėjo tikėtis. Mažiau surinko tik alternatyvieji Artūro Zuoko liberalai, dubliavę sisteminius liberalus.
Siūlymai pritraukti intelektualus atsimušė žirniais į sieną. Argumentuota, kad beraščių esama daugiau. Akcentuota, kad „paprasti žmonės“, vengiantys rimtų knygų ir nusiteikę prieš pasipūtusius „moksliukus“, sudaro sąjungos rinkėjų pagrindą. Tas pagrindas vos viršijo vieną rinkėjų nuošimtį.
Intelektualų buvimas sąraše ir jų agitacija už šį sąrašą nublanko prieš bendrą įvaizdį. Ne vienąsyk teko išgirsti: gal ten ir yra gerų žmonių, bet jie – ne tame sąraše. Net artimiausi draugai ir giminės rinkosi kitus.
Kalbos, kaip mes laukiame darbštaus proletariato iš Azijos, atstūmė radikaliuosius patriotus, kuriems baisiausia perspektyvinė grėsmė – Lietuvos išlietuvinimas. Nesugebėjimas debatuose pasmerkti Rusijos atstūmė konservatyviuosius, giliau suvokiančius Lietuvos istorinę patirtį ir istorinius iššūkius. Atstūmus inteligentiją žlugo bandymai pritraukti liaudį, atstūmus patriotus žlugo bandymai pritraukti „vatnikus“.
Nevykusiai kopijuojant socialdemokratus, „Nemuno aušrą“ ar Taikos koaliciją, iš jų balsų taip ir neprisitraukta, o galimas savas elektoratas padovanotas Nacionaliniam susivienijimui, valstiečiams ir konservatyviajam Tėvynės sąjungos sparnui. Plebėjiškos kalbos, kad valdžioje – vagys, dubliavo stipresnes partijas, o „Jedinstvos“ šūkiai „Doloj Landsbergisa“ pritraukė tiek, kiek pritraukė.
Jei kas šiame kontekste atrodo liūdniau už Tautos ir teisingumo sąrašo lyderių pasirinktą strategiją ir taktiką, tai tik „Antrosios Lietuvos“ svarstymai, jog Tauta ir teisingumas tegalėjo surinkti tiek, kiek surinko. Nesurinkus reikiamo žmonių skaičiaus net partijos registravimui kalbos apie registruotų partijų „feilus“ skamba išvis apverktinai. Bandymai orientuotis į rinkimus boikotuojančią pusę potencialių rinkėjų yra girto drambliuko svajonės. Kam nusispjauti į savo valstybę, tiems ir nusispjauti – ar ji būtų tautiška, ar liberali.
Pasivadinęs Tautos ir teisingumo sąjunga sąrašas iš tiesų bandė būti Liaudies sąjunga, nors viena Liaudies partija jau yra. Didžiąją dilemą tarp tautininkų ir liaudininkų geriausiai atspindi filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, kur lietuviai valstiečiai ginčijosi, kas didesni priešai – vietiniai ponai ar maskoliai. Vytautas Šustauskas, pradėjęs politinę veiklą kaip Laisvės lygos narys, baigė kalbėdamas, kad užpuolus Maskvai šaudys į Lietuvos „buržujus“. Sąvokų sumaištis, painiojant tautą su liaudimi, veda tiktai į kapą.
Dar labiau apgailėtinai skambėjo argumentai, kad sovietų okupacijos laikais būtent liaudis ėjusi į partizanų gretas, o inteligentija – į kompartiją. Pirmoji partizanų karta kilo iš mokytojų, kunigų, karininkų ir apskritai – iš išprususio elito. Kai jie iššaudyti, atėjo liaudis. Ir būtent tada prasidėjo anarchija. Disciplinuota kariuomenė veikė vadovaujant inteligentams. Ir būtent liaudis 1992–93 m. išsirinko okupantų kolaborantus.
Kolegos svarsto, kaip pritraukti Lietuvos gyventojų daugumą. O uždavinys turėtų būti gerokai kuklesnis ir todėl – lengviau įgyvendinamas. Nusitaikyti į vieną – tris segmentus. Peržengti 5 procentų barjerą. Gauti parlamentinę frakciją ir įsilieti į platesnę koaliciją. Tie, kurie tikisi aprėpti daugumą, yra kosmonautai.
Nesugebėta, o gal ir sąmoningai vengta išnaudoti net ir esamą potencialą – rinkimų sąraše dalyvavusius tarptautinės politikos, sveikatos apsaugos, socialinės politikos ekspertus. Žmonės, įpratę prie monologų siaurose auditorijose, debatuose su profesionaliais politikais atrodė itin varganai.
Nacionalinio susivienijimo problema – pernelyg siauras politinis spektras. Tautos ir teisingumo sąjungos sąrašas – priešingai – užsimojo pernelyg plačiai. Kuris kraštutinumas geresnis, sprendė rinkėjai.
Dabar laiko daug. Kiti Seimo rinkimai – tik po ketverių metų. Per tą laiką galima transformuoti alternatyviąsias politines jėgas, perorientuojant jas į patriotinę inteligentiją. Bet tam reikės daug ką keisti. Nuo personalijų iki strategijos ir taktikos debatuose. Ir tai, kad pavyks, kol kas nėra faktas.
