Ukraina sukelia kraštutinį siutą ir įtūžį putinistinėje Rusijoje ir Kremliaus diktatorių palaikančioje šios šalies visuomenės daugumoje. Taip tęsiasi daugiaamžė imperinio centro neapykanta Ukrainai ir ukrainiečiams, nes jie įgyvendino savo svajonę apie Nepriklausomybę nuo Rusijos.
Vykstantis karas – tik ankstesnio didžiavalstybiškumo ir imperiškumo paaštrėjimas. Šis puvėsis augo per visą Rusijos istoriją. Užsisenėjusios ligos paūmėjimas kilo iš putinistinio „stojimosi nuo kelių“, tariamo stabilumo, „galios ir didybės“ atkūrimo.
Agresija prieš Ukrainą nėra vienintelis didžiavalstybinės šizofrenijos priepuolis. 2014 m. pradėto karo preliudijomis buvo Padniestrės užgrobimas, Abchazijos ir Pietų Osetijos atplėšimas, Ičkerijos sunaikinimas, agresijos aktai Sakartvele ir Sirijoje, toliau – Krymo aneksija.
Normalioji žmonijos dalis buvo sukrėsta ciniškos agresijos, pamynusios tarptautinę teisę, nors vargu, ar tai buvo kažkas netikėto. Ukrainiečiai suvokė Rusijos agresijos neišvengiamybę, nors retas norėjo tuo patikėti. Įvairių šalių žvalgybos ir karininkija apie tai įspėjo. Bet žmonijos istorija rodo, kad patiems baisiausiems dalykams žmonės retai būna pasiruošę. Todėl, nežiūrint į daugybę įspėjimų ir požymių, masinis Rusijos kariuomenės antpuolis visgi atrodė netikėtas.
Ukraina nuo pat pirmųjų įsiveržimo dienų davė agresoriui ir okupantui ryžtingą ir veiksmingą atkirtį. Vakarų Europos šalys, daugelį metų buvusios hipnozės būsenoje, apžavėtos Rusijos melo ir veidmainystės, po piniginio srauto versme, po truputį ėmė suvokti, koks pavojingas Vladimiras Putinas ir kad kita auka po Ukrainos gali tapti pati Europa. Skirtingai nei Vakarai, Rytų Europos šalys ir iki tol žinojo, kas per valstybė yra Rusija valdant bet kokiam vadovui ir bet kokiu istoriniu tarpsniu.
Visgi ir jos po Sovietų Sąjungos griūties pasidavė iliuzijoms ir klaidoms. Europa nebuvo pasirengusi padėti Ukrainai. Pasislėpusi už sąjungininko iš kitos vandenyno pusės nugaros Europa paniškai bijojo Rusijos. Įveikdamos savo inertiškumą, baimes ir Rusijos papirktų politikų veiklą Europos šalys ne be JAV spaudimo perėjo prie paramos Ukrainai, kurią ligtol vilkino V. Putino režimo naudai.
Šios paramos dėka Ukraina jau beveik trejus metus grumiasi už savo Nepriklausomybę ir Europos saugumą. Jos kariuomenė tapo viena kovingiausių pasaulyje, o ukrainiečių tautos pasitikėjimas ir palaikymas tapo beveik visuotiniai. Savo ryžtingu pasipriešinimu Ukraina sukėlė beveik visos žmonijos simpatijas.
Ukrainiečių tauta neturi jokių iliuzijų savo lengvai nuspėjamos kaimynės atžvilgiu. Ši kaimynė atvirai siekia atkurti imperiją. Tad ukrainiečių pasipriešinimas iššaukia zombifikuotos Rusijos visuomenės dalies įtūžį. Visgi svarstyklės linksta Ukrainos naudai. Tai, kad ji laimės šį nuožmų karą, nėra jokios abejonės. Ukrainiečių tauta susitelkė kovai su negailestingu ir grėsmingu priešu. Visa visuomenė tapo monolitiniu ir galingu mechanizmu, įveikdama bet kokius iššūkius.
Neilgai trukus Ukraina diktuos Rusijai savo sąlygas. Bet rusiškasis agresorius dar tebėra galingas. Jis disponuoja didžiuliais ištekliais ir kova su juo tiek iš Ukrainos, tiek iš Vakarų dar pareikalaus daug jėgų.
Būtent todėl Ukrainai būtina įtraukti dar vieną išteklių, kuris kol kas nėra išnaudojamas: Rusijos pavergtąsias tautas. Jos turi būti pajungtos kovai Ukrainos pusėje. Rusijoje esama tautinių Respublikų, kurios yra okupuotos ir antikremlinio pogrindžio bei antikolonijinio pasipriešinimo veikimo laukas – gana platus.
Jokia paslaptis, kiek daug žmonių, mobilizuotų tautinėse Respublikose, Kremliaus režimo siunčiama į karą Ukrainoje. Lyginant su daugiamilijonine rusų tauta, tai visiškai disproporcinis santykis.
Europa ir JAV jau dabar turėtų imtis ryžtingų veiksmų, kad pakeistų susiklosčiusią padėtį Ukrainos naudai. Subrendo būtinybė pritraukti Rusijos pavergtąsias tautas į kovą Ukrainos pusėje. Savanorių pritraukimas, apmokymas ir tiesioginis dalyvavimas sudarytų būsimų ginkluotų šių tautų pajėgų griaučius. Po kiek laiko jos galėtų dalyvauti savo tautų išsivadavimo kovoje, siekdamos tvarios taikos ir tarptautinės tvarkos.
Tai pagelbėtų ne tik Ukrainai galutinai laimėti teisingoje kovoje, bet ir paklotų pamatus teroristinės valstybės dekolonizavimui ir likvidavimui. Vakarams derėtų atkreipti dėmesį į tokį scenarijų, kuris padėtų išvengti karinės ir branduolinės grėsmės visam pasauliui.
Žvelgiant į tokį scenarijų, panašų į Antrojo pasaulinio karo scenarijų, o būtent tokia prieiga šiandien ir yra būtina, privaloma numatyti finansavimo šaltinius, schemas ir mechanizmus antimaskvėniškam veikimui – tiek tautiniam, tiek ir tarptautiniam. Būtina numatyti koordinatorius bendrai veiklai, bendras analitines ir kitokias grupes. Būtina užtikrinti aukščiausios klasės profesionalų, analitikų, sistemininkų pritraukimą ir koncentraciją tiek Rusijoje, tiek ir kitose šalyse, kurie priešintųsi Rusijos spectarnyboms ir propagandai.
Pagaliau, būtina užtikrinti masinę veiklą, kuriant ir apmokant ginkluotuosius pavergtųjų tautų dalinius Ukrainoje ir Vakarų šalyse. Apmokymai turi apimti ne tik šiuolaikinio karo strategiją ir taktiką, bet ir dronų operatorių, artileristų, žvalgybininkų, šturmuotojų dalinių, karininkijos, logistikos specialistų įgūdžius.
Reikia suintensyvinti karinių ir kritiškai svarbių Kremliaus režimo funkcionavimui taikinių ir infrastruktūros objektų – administracijos, teisėsaugos, saugumo tarnybų – aptikimą tiek sąlygiškai slaviškose, tiek ir pavergtųjų tautų teritorijose. Smūgiai šiems objektams padės tautoms tose teritorijose suabejoti režimo tvirtumu ir okupacinės valdžios teisėtumu.
Kuriant tautinius batalionus būtina minimizuoti biurokratines procedūras valstybinių struktūrų darbe, greitinant sprendimus svarbiausiais bendradarbiavimo ir Ukrainos valstybės saugumo klausimais. Galimas bendradarbiaujančių struktūrų kūrimas ir kaimyninėse teritorijose – Sakartvele, Armėnijoje, Kazachstane, Mongolijoje. Galutinai įveikti Rusiją galima tik perkeliant karą į jos teritoriją tautinių dalinių pagalba. Savų teritorijų išlaisvinimas padėtų susikurti laisvoms valstybėms – Ukrainos ir Vakarų sąjungininkėms.
Šiame scenarijuje nėra centralizuotos Rusijos valstybės išsaugojimo ar reinkarnacijos prielaidų. Šis scenarijus atvestų Ukrainą į galutinę pergalę. Tai pašalintų bet kokias Rusijos grėsmes ateityje.
