Atmintinė siekiančiam įkurti sektą. Pirma – reikia paskelbti aplinkinių tykančią grėsmę. Nesvarbu – tikrą ar pramanytą. Antra – paskelbti, kad išgelbėjimo raktą jie ras tik pas Jus ir pas nieką kitą daugiau. Trečia – garsiai šaukti apie grėsmę ir išgelbėjimą, ignoruojant bet kokius faktus, kurie rodytų kitaip.
Šalia to dar galima tuos, kurie skelbia kitą ar tą pačią žinią apie grėsmę ir išgelbėjimą, bet veikia atskirai nuo Jūsų, paskelbti blogiukais. Negalima leisti net menkiausios abejonės, kad išgelbėjimas – tik pas Jus. Anksčiau ar vėliau avelės pačios subėgs į skerdyklą, kur taps šašlyku. Jums tereikės mėgautis.
Žodis „sekta“ labiausiai siejamas su religija. Paradoksalu, bet religijai jis mažiausiai tinka. Absoliuti dauguma religinių bendrijų, pravardžiuojamų užgaulia „sektos“ sąvoka, nuoširdžiai ieško tiesos. Daug labiau ši sąvoka dera politikoje, kur kaunamasi dėl galios ir valdžios, tiktai prisidengiant kilniomis idėjomis.
Žinoma, tiesos sąvoka galioja politikai tiek pat, kiek religijai. Skirtumas tas, kad politikoje gali būti keli to paties klausimo sprendimai, o vieną ir tą patį sprendimą gali pateikti visiškai skirtingos grupės. Be to, religija yra giliai asmeninis santykis su garbinimo objektu, kurio – bent jau demokratinėje šalyje – nėra prasmės vaidinti. Politikoje daugelis renkasi vaidinti vieną ar kitą vaidmenį, užimdami tam tikrą nišą.
Nuoširdiems tam tikros idėjos atstovams spekuliantai, šia idėja dangstantys savanaudiškus interesus, dažnai būna didesni priešai nei priešingos idėjos šalininkai. Atviras priešas labiau gerbtinas už veidmainį. Pastarasis parduos bet ką, vos tik pasitaikys tinkamas momentas, nes jo tikslas – ne tiesa, o nauda.
Šiandien Lietuvoje vyrauja dviejų tipų partijos. Pirmasis tipas – tai politiniai UAB‘ai. Juose daugiau ar mažiau atvirai siekiama pelno. Antrasis tipas – tai politinės sektos. Pastarosios veikia kaip UAB‘ai, tačiau primityvų ir vulgarų naudos siekį dangsto idėjomis, prisiimdamos mesianistinį vaidmenį. Šiose partijose ypač išplėtota priešo idėja. Priešų reikia ieškoti ir su jais kovoti. O tai gali padaryti tik ši, o ne kita sekta.
Pirmąją politinę sektą atgimusioje Lietuvoje pavadinkime Tėvužėlio partija. Šios partijos įkūrėjas daugelį metų siekia tapti tautos tėvu. Ši partija skelbia, jog ji vienintelė gali išgelbėti Lietuvą nuo Rusijos grėsmės.
Antroji politinė sekta, visu kuo kopijuojanti Tėvužėlio partiją jos jaunystėje, yra Vienetukų partija. Ši partija tiki, kad vieną padauginus iš vieno bus gauti penki procentai, reikalingi peržengti rinkimų barjerą. Vienetukai skelbia tikėjimą, kad tiktai jų partija apsaugos Lietuvą nuo imigrantų. Ši partija vienija vienetus, bet struktūrų vienijimasis jai kelia tokią alergiją, kad plika akimi regėti raudoni spuogai.
Trečioji sekta – Žemelės partija, taip sąlygiškai pavadinta dėl jos lyderių ir elektorato puoselėjamos ūkio srities. Ji pradėjo kaip UAB‘as, partija apie bet ką ir apie nieką, bet ilgainiui tapo abstinentų partija, saugančia lietuvius nuo alaus ir vyno. Taip išbarsčiusi didelę dalį elektorato ji galiausiai persiorientavo į Lietuvos gynėjus nuo genderizmo. Kaip ir pirmosios dvi sektos, ši – vienintelė ir nepakartojama.
Ketvirtoji sekta – tai Liuosybės partija. Ši gina Lietuvą nuo fašizmo, kurį įkūnija kiekvienas, bent kiek kritiškiau žvelgiantis į genderinius konstruktus ir masinę imigraciją.
Penktoji – tai Vatos partija, turinti radikalesnę ir nuosaikesnę frakcijas. Nuosaikioji telkiasi aplink taikos generolą, siekdama taikos su Rusija, kartu išliekant euroatlantinėse struktūrose. Radikalioji, vedama gydytojo-paciento, atvirai siekia išeiti iš po NATO skydo, kad Lietuva patektų į Rusijos erdvę. Abi frakcijos kovoja su karo vanagais, kuriais laiko visus, taiką su Rusija suvokiančius kitaip nei kaip pasidavimą jai.
Visas šias partijas jungia bendras šūkis: mes arba niekas! Gali skirtis problemos, gali skirtis jų sprendimai, bet šis principas – niekada.
Religijoje bažnyčią nuo sektos skiria tai, kad bažnyčia visad nurodo į kažką kito. Bažnyčia tėra priemonė, tikslas – Kristus. Sektoje Kristus lieka tiktai priemonė: viso ko esmė – bažnyčia apsiskelbusi sekta, už kurios ribų nesą išgelbėjimo. Taip ir politinės sektos teigia, kad išgelbėjimas – ne viena ar kita idėja kaip tokia, bet tik politinė organizacija. Sektantų auditorija balsuoja ne už idėją, bet už organizacijas ir personalijas.
Sektantizmą apibrėžia ne bendruomenės amžius ar narių skaičius. Jį apibrėžia mąstymo tipas. Iš esmės – totalitarinis mąstymo tipas. Kuris nuosekliai veda prie kenkimo tiems, kurie pastoja sektai kelią: juk išgelbėjimas įmanomas tiktai sektos viduje, o kertantys jai kelią patys sau kenkia. Tad nesą nieko blogo, jei bus panaudotas melas vardan tiesos ar net smurtas vardan taikos. Tikslas pateisina priemones.
Žinoma, deklaruojamas tikslas šiuo atveju tėra simuliakras. Dengiantis tikrąjį siekį – valdžios ir galios siekį. Bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis.
Religijotyroje sektos nuo bažnyčių skiriamos ir pagal požiūrį į dalyvavimą ekumeniniame dialoge. Atviresnės bendruomenės priskiriamos bažnyčioms, uždaresnės – sektoms. Šią skirtį galima perkelti ir į politikos erdvę. Idėjinės partijos ieško sąlyčio taškų, sektos – priešpriešų.
Kol politinės sektos skaido Lietuvos politinį lauką, idėjinės grupės vienijasi. Į Seimo rinkimus žengia tautinis-krikščioniškas sąrašas, sutelkęs net šešias organizacijas ir gausų būrį visuomenininkų. Pasirengęs ekumeniniam dialogui ir su kitomis grupėmis, kurioms išties svarbios tautos, doros ir šeimos vertybės. Jei tiktai kitos grupės sutiks aukoti dėl bendro tikslo savo personalinius ir grupinius interesus.
Ką rinksis lietuviai: UAB‘us, sektas ar idėjinį sąrašą? Vienybę ar susiskaldymą ir susipriešinimą? Bet įdomiausia – kas kita. Ką turi galvoje sektantai, giedodami Vinco Kudirkos himną: vienybė težydi?
