Matrica
Tiesos ieškojimas visais laikais iššaukdavo diskusijas ir nesibaigiančius ginčus. Tai lygiai tiek pat nedėkingas užsiėmimas, kiek ir nepaprastai svarbus. Kuo giliau, karščiau ir uoliau jos ieško vieni, tuo abejingiau į tai žiūri kiti. Paradoksaliai atvirkščiai proporcinga situacija ir reakcija.
Kalbėti apie tiesą ryžtasi tik iš tikrųjų nusiteikę jos ieškoti.
Kartą mokinys paklausė išminčiaus:
– Mokytojau, kaip man surasti tiesą?
Šis paklausė:
– Ar tikrai nori surasti ir pažinti tiesą?
– Taip!
Tada išminčius panardino jaunuolio galvą į vandenį ir laikė tol, kol anas vos neužduso. Jis spardėsi, draskėsi, muistėsi, bet mokytojas jo ilgai nepaleido. Tik po kurio laiko ištraukė iš vandens ir tarė:
– Jei trokšti surasti tiesą taip stipriai, kaip stipriai troškai oro po vandeniu, rasi ją.
Jei nori surasti ir pažinti tiesą taip stipriai, kaip oro, tai rasi ją ir pažinsi. Jei noras bent kiek mažesnis už tą mokinio troškimą po vandeniu, tiesos ieškojimas tebus tik laisvalaikio praleidimo forma, filosofiniai žaidimai, priežastis pasipuikuoti prieš kitus, egoistiškas noras pasirodyti geresniu, gilesniu, įdomesniu, pasidemonstruoti žiniomis, apsiskaitymu, manipuliuojant terminais, žongliruojant įmantriais žodžiais. Tai tebus garbėtroškos siekis pelnyti dėmesio ir populiarumo. Visa tai neturi nieko bendro su tiesos ieškojimu, tik su puikybe, pavydu ir godumu.
Tiesos ieškojimas gali būti kančia. Jeigu nepasiseks iš karto ir greitai, tu patirsi daug nusivylimų, bet galiausiai, kai pavyks, tau bus atlyginta su kaupu. Tiesa slepiasi nuo išdidžios, arogantiškos, kietos širdies, bet mielai ateina į romius, geranoriškus, nuolankius namus. Dalis teisingų supratimų gali nušvisti prote, tačiau tiesos esybė gyvena širdyje. Joje suvokiama tiesos esencija, kuri nesiremia proto logika, bet yra dvasiškai logiška.
Suvokęs tiesą, paragavęs jos, nebegalėsi nustoti jos trokšti dar daugiau. Tai stipriausias narkotikas tavo protui ir dvasiai, pakylėjantis tave virš žemės. Tu matysi ne tik kaip kas veikia, bet suprasi ir priežastis bei pasekmes. Dar daugiau – galėsi numatyti, nujausti, nuspėti kai kuriuos dalykus. Galėsi sujungti tokius taškus, kurių daugelis nepastebi, galėsi surasti ryšius tarp atskirų įvykių, kurių kiti nemato.
Suprasi esmę ir prasmę, pažinsi pasaulį, save ir kitus. Ir bijosi tik vieno – kad tik tai nepasibaigtų. Bet viskas su viena sąlyga – kokį bepasiektum pažinimą, jis visada bus tik dalinis ir niekada – baigtinis ir pilnas. Iki tam tikro laiko šioje Žemėje.
Kalbu apie objektyvios tiesos paieškas. Objektyvi tiesa reiškia tikrovę ar faktą, kuris egzistuoja, nepriklausomai nuo asmens individualių įsitikinimų, nuomonių ar suvokimo. Kitaip tariant, tai tiesa, nesvarbu, ar kas tuo tiki, ar ne.
Dabar, neliečiant daugybės įvairių pusių ir kampų, iš kurių galima žvelgti į šį klausimą, pabandykime pažiūrėti į tai per filmo „Matrica“ prizmę, nes jame sutinkamos metaforos ir aliuzijos tokios tikslios, kad kai kurie šį filmą priskiria ne mokslinės fantastikos, bet dokumentikos žanrui.
Pirmasis originaliosios trilogijos (nes ketvirtas filmas jau buvo grynai komercinis projektas, tikintis pasinaudoti pirmųjų populiarumu) filmas pasirodė 1999 metais, ir žiūrint iš šiandienos taško, pasirodė anksčiau, pralenkęs laiką. Nes tuo metu tik maža dalis žmonių iš tikrųjų suprato filmą. Nepalyginsi su šiandiena, kai vien per keletą pastarųjų metų prabudusių žmonių daugėjo geometrine progresija.
Filme vaizduojama Matrica yra sistema, kurioje įkalintas žmogus, visuomenė. Žmogus mano, kad gyvena realų gyvenimą, o išties viskas yra tik iliuzija, fikcija, simuliacija. Jis gyvena dirbtinoje, sukurtoje „realybėje“. Ir tik pažinęs tiesą, šiuo atveju – objektyvią tiesą, jis gali išsilaisvinti. Kaip ir pasakyta: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus“.
„Matricoje“ gvildenama idėja nėra itin nauja. Skaitę Platono veikalus suras panašumų su jo „Olos (urvo) alegorija“, kur aprašomi nuo gimimo uždaryti urve kaliniai, visą gyvenimą stebintys šešėlius ant sienos ir manantys, jog tai ir esąs tikras gyvenimas, realybė, nes jie nieko daugiau nematę. Jeigu koks kalinys būtų paleistas ir jam būtų parodyta realybė, jis negalėtų tuo patikėti. Nuo šviesos jam skaudėtų akis, naujoji pamatyta realybė jį gąsdintų ir jis norėtų gįžti atgal į urvą prie savo įprastų šešėlių.
Taip veikia matrica, toks yra sistemos mechanizmas – pavergti žmogaus protą ir širdį taip stipriai, kad jis nebenorėtų ištrūkti iš jos, bijotų net suabejoti jos tikrumu.
Matrica kuria ir daro viską, kad tik paliktų tave miegantį, kad tik tu nenustotum galvoti, jog viskas, ką matai aplinkui, ir yra tikras, realus gyvenimas, ir nebėra nieko daugiau fiziškai nematomoje plotmėje. Kuria spektaklius – politinius, ekonominius, kuria problemas – gelbėti planetą, kuria baubus – klimato kaita, epidemijos, ir kuria „sprendimus“ – žaliasis kursas, visuotinė vakcinacija.
Kuria karus – kad gailėtum, stebėtum, piktintumeis, aukotum ir aukotumeis, kuria triukšmą ir šurmulį – koncertai, pramogos, kuria religijas ir dvasinius mokymus – kad „ieškotum savęs“, taip niekada ir nerasdamas, bet turėtum dar vieną galimybę puikuotis savo „dvasingumu“. Kuria sporto įvykius, olimpiadas – kad stebėtum, džiaugtumeis, piktintumeis, kuria prekes ir paslaugas – kad pirktum, jog po to dirbtum, kad turėtum vėl už ką pirkti.
Vakarų civilizacija yra supuvusi ir perpuvusi, ten jau tik komposto dėžė, į kurią metami vis nauji naratyvai, ideologijos, naujos normos, taisyklės. Politika – tik žaidimas, tik tarpusavio susitarimai ir pasidalinimas rolėmis, išskyrus pavienius atvejus, kai žmogus iš tikrųjų, nuoširdžiai nori ir tikisi kažką pakeisti. Visa kita – tik politinė vaidyba, tik modernūs, pažangūs raktažodžiai – tvarumas, įtraukumas, pažangumas.
Matrica – sistema yra labai galingai išvystyta ir gerai organizuota, turi neribotus išteklius. Ji labai sudėtinga, komplikuota ir tiksli. Tai kaip atskiri tinklai tinkle, atskiri spąstai spąstuose, atskiros sistemos vienoje didelėje sistemoje: politinė, ekonominė, sveikatos, religinė, kitos įvairios sistemos, kurios tarpusavyje labai tampriai susijungusios ir intensyviai santykiauja su vienu tikslu – stiprinti, maitinti ir saugoti motininę sistemą.
Visos sistemos yra priklausomos viena nuo kitos ir dirba šiam vienam tikslui, nes jei bus pažeista motina, ateis galas ir visoms kitoms sistemoms. Kartais žmogus, perpratęs ir įveikęs vieną sistemą, nepajėgus suvokti ir įveikti kitų. Svarbu pamatyti visą vaizdą, pilną, visuminį. Tai įmanoma, pakilus virš sistemos – dvasiniame lygmenyje. Protu įmanoma suvokti kai kuriuos dalykus, kartais – netgi labai daug, bet viską (sąlyginai) įmanoma pamatyti tik dvasinėje plotmėje.
Pati Matrica kuria simuliaciją apie tariamai suprastą ir pamatytą simuliaciją, iš kurios reikia ir galima išeiti. Matrica sukuria „realybę“, į kurią tarsi pabėgi, jau „išsilaisvinęs“. Matrica sukuria tavo „laisvę“, o iš tiesų – laisvės iliuziją, kad tik tu nusiramintum ir nebebandytum niekur bėgti.
Dauguma pasipriešinimų, revoliucijų, kovų ir maištų yra surežisuota pačios matricos, kaip vienas iš sudėtinių jos kontrolės sistemos elementų, reikalingų tam, kad išlaikytų žmogų miegantį simuliacijoje, sukurtoje „realybėje“.
Sistema pati kuria „gelbėtojus“ nuo sistemos. Matrica pati kuria „vedlius“ iš Matricos, juos kontroliuoja ir rengia „gelbėjimo“ spektaklius, į kuriuos pajungia nieko apie tai nenutuokiančius, kartais – jau netgi prabudusius. Vyksta „kova“, sukuriama iliuzija, kad štai dabar tai jau tikrai laimėsime, jau tuoj tuoj Matrica grius, jau nedaug liko. Ir štai – ilgai laukta pergalė. Tik po to pamatai, kad mirusio drakono vietą užima naujas drakonas, visai neseniai buvęs tas drąsus karžygys, ėjęs kovoti prieš senąjį drakoną.
Taip veikia Matrica. Ji turi daugybę sluoksnių ir daugybę apvalkalų. Prasibrovęs pro vieną, patenki į naują sluoksnį, kuris nėra laisvė, bet naujas kontrolės sluoksnis, naujas apvalkalas. Tarsi žiūrėtum filmą apie režisierių, kuris stato filmą apie režisierių, kuris kuria filmą apie režisierių, kuriantį filmą. Ir taip galima tęsti iki begalybės, su daugybe sluoksnių ir gylių.
O realiai reikia atrasti patį pirmąjį, tikrąjį režisierių, nuo kurio ir prasideda šie visi vaidinimai. Suradęs jį, supratęs, kas jis, būsi suradęs tiesą. Pamatęs ir supratęs jo scenarijų, būsi supratęs visą mechanizmą ir struktūrą. Supratęs visa tai, būsi prabudęs, praregėjęs, „atsijungęs“, o tada jau tavo sprendimas – ar nori vaidinti pagal tą scenarijų, ar pasipriešinsi jam ir ne vaidinsi, bet gyvensi savo tikrąjį gyvenimą. Tik primenu, kad šioje Žemėje visi suradimai, supratimai, suvokimai yra ir bus tik daliniai, tačiau ir jų užtenka, kad žmogus pasirinktų teisingus sprendimus prasmingam gyvenimui.
Socialiniuose tinkluose radau tokį tekstą, kuris, mano suvokimu, teisingiausiai aprašo filmo „Matrica“ ir realybės santykį ir apibūdina sistemos mechanizmą:
„Filme „Matrica“ Morfėjus, sakydamas Neo, kad „daugelis nėra pasirengę atsijungti nuo “sistemos“, išsako gilią tiesą apie žmogaus prigimtį, kuri atspindi tiek išgalvotą istorijos pasaulį, tiek realią metafizinę visuomenės būklę. Matricos „sistema“ yra iliuzijos metafora – dirbtinis konstruktas, sukurtas kontroliuoti ir pavergti žmoniją, suteikiant jai klaidingą tikrovės pojūtį, panašiai kaip šiandien daugelis gyvena įkalinti visuomenės iliuzijose, nesugebėdami ar nenorėdami įžvelgti to, kas slypi už melo, manipuliacijų ir kontrolės šydo.
Morfėjus supranta, kad daugeliui žmonių sistemos komfortas yra priimtinesnis už nerimą keliantį ir dažnai skausmingą tiesos pažadinimo procesą. Per daugelį metų indoktrinacijos žmonės buvo įpratę priimti pasaulį tokį, koks jis jiems pateikiamas. Atsijungti nuo šios sistemos reiškia susidurti su žiauria, kartais nepakeliama tikrove, kad viskas, ką jie manė esant tikra, iš tikrųjų yra melas. Tam reikia drąsos, noro priimti nepatogumus ir, svarbiausia, pasiruošimo atsisakyti to, ką žmogus laikė tiesa.
Morfėjus taip pat žinojo, kad tie, kurie vis dar įjungti į sistemą, dažnai būna aršiausi jos gynėjai. Kodėl? Nes sistema tapo jų tapatybe. Jų savęs suvokimas, įsitikinimai, vertybės – visa tai susieta su tos sistemos iliuzijomis ir konstrukcijomis. Grėsmė jai – tai grėsmė viskam, kas jiems brangu. Daugeliui žmonių lengviau ginti sistemą, nei pripažinti, kad jie buvo apgauti.
Kai Morfėjus sako, jog „daugelis kovos, kad ją apgintų“, jis kalba apie psichologinę tiesą – kognityvinį disonansą. Kai pateikiama informacija prieštarauja giliai įsišaknijusiems įsitikinimams, žmonės patiria diskomfortą. Užuot suabejoję įsitikinimais ar pačia sistema, jie dažnai atmeta naują informaciją, kad apsaugotų savo ego ir saugumo jausmą. Todėl žmonės, kurie vis dar yra įsitraukę į sistemą, įnirtingai ją gina, net jei įrodymai rodo, kad ji yra korumpuota, nesėkminga arba pagrįsta melu.
Tiems, kurie nepasirengę atsijungti, sistema yra saugi, tvarkinga ir pažįstama. Tai patogus proto kalėjimas, o pažvelgti tiesai į akis reikštų prarasti ne tik šį saugumo jausmą, bet ir savo vaidmenį sistemoje. Iliuzija suteikia jiems struktūrą ir nuspėjamumą, todėl jie kovos, kad ją išsaugotų, net ir savo laisvės ir tiesos sąskaita.
Sistema gali reikšti įvairius šiuolaikinės visuomenės elementus – politines ideologijas, ekonomines struktūras, visuomenės normas ir net religines dogmas. Tie, kurie laikosi sistemos, dažnai tai daro iš baimės, nežinojimo arba noro kontroliuoti. Žiniasklaida, švietimas ir valdžios institucijos nuo ankstyvos vaikystės pratina žmones priimti sistemą kaip tikrovę. Ji siūlo pasakojimą: jei sunkiai dirbsi, laikysiesi taisyklių ir pripažinsi savo vietą joje, tau pasiseks, būsi laimingas ir patenkintas. Tačiau mes žinome, kad taip yra ne visiems.
Pabudimo procese reikia atsiplėšti nuo šių pasakojimų ir suabejoti pačiais pagrindais to, kas priimta kaip tiesa. Tai ir yra hermetizmo esmė – praktika kvestionuoti paviršių, kad atrastume po juo slypinčias gilesnes tiesas. Tačiau tie, kurie laikosi sistemos, dažnai tyčiojasi, puola ar atstumia kiekvieną, kuris išdrįsta suabejoti jos autoritetu. Kodėl? Todėl, kad abejoti ja – tai abejoti pačia jų pačių tikrovės struktūra.
Atsijungimas nuo sistemos, panašiai kaip filme „Matrica“, yra metafora, kaip pabusti iš kolektyvinio sapno, kuris buvo parduotas masėms. Tai reiškia, kad reikia nuimti iliuzijos sluoksnius ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra, o ne tokį, kokį mums liepė matyti. Tačiau šis procesas nėra lengvas. Reikia išardyti ilgus metus trukusį sąlygiškumą ir visuomenės programavimą. Tai reiškia, kad reikia susidurti su nepatogia tiesa apie pasaulį ir, dar svarbiau, – apie save.
Tiems, kurie pasiruošę atsijungti, ši kelionė yra išsilaisvinimo – išsilaisvinimo iš sistemos primestos psichinės ir dvasinės priklausomybės – kelionė. Tačiau daugeliui kitų nežinomybės baimė, nepatogumas, susidūrus su giliai įsišaknijusiais įsitikinimais ir skausmas, atsisakant ilgai puoselėtų iliuzijų, yra pernelyg dideli.
Hermetikos kontekste sistema reiškia ne tik visuomenės kontrolę – ji reiškia materialistinę, ribotą ir išorinę orientaciją, dėl kurios žmonės lieka įkalinti savo tikrosios, dieviškosios sąmonės, prigimties nežinojime. Sistema skatina susiskaldymą, baimę ir atsiskyrimą. Ji moko žmones sutelkti dėmesį į išorinį patvirtinimą, materialinę sėkmę ir valdžią kitų atžvilgiu. Tačiau iš tiesų mes visi esame susiję, o tikroji galia slypi savęs pažinime ir įvaldyme.
Atsijungti nuo sistemos – reiškia peržengti šiuos žemesnius, ego valdomus troškimus ir pabusti gilesnėse dvasinėse tiesose, kurios valdo visatą. Tai reiškia pripažinti, kad išorinis pasaulis tėra vidinės būsenos atspindys. Atsijungę atgauname savo suverenumą ir prisideriname prie aukštesnių išminties, tiesos ir meilės principų.
Tačiau tie, kurie laikosi įsikibę sistemos, lieka akli šiai tiesai, dažnai todėl, kad sistema atlygina už prisitaikymą ir baudžia už nukrypimus. Kiekvieną, kuris atsijungia nuo sistemos, jie laiko grėsme ne todėl, kad tie asmenys yra pavojingi, bet todėl, kad jie kvestionuoja sistemos teikiamą netikrą saugumą.
Stipriausias sistemos ginklas yra baimė – nežinomybės baimė, baimė prarasti statusą, baimė suklysti. Dėl šios baimės žmonės įnirtingai gina iliuziją. Šią baimę jie perkelia į išorę ir puola visus, kurie grasina sugriauti iliuziją, kuria jie grindžia savo gyvenimą. Štai kodėl Morfėjus sako, kad jie kovos, kad ją apgintų. Jie kovoja už sistemą ne todėl, kad ja tiki – jie kovoja, nes bijo to, kas slypi už jos ribų. Jie bijo tiesos.
Hermetinėje filosofijoje baimės šaknys glūdi nežinojime, o priešnuodis baimei yra žinojimas, tiesioginis tiesos patyrimas. Kai žmogus pradeda matyti anapus iliuzijos, baimė pradeda tirpti. Sistemos kontrolė susilpnėja, nes jos galia slypi tame, jog žmonės lieka tamsoje, atitrūkę nuo savo tikrosios esmės. Tie, kurie jos laikosi, tai daro ne todėl, kad sistema jiems tarnauja, bet todėl, kad be jos nežino, kas jie yra.
Tiems, kurie atsijungė arba dar tik ruošiasi atsijungti, labai svarbu prisiminti, kad ne visi yra pasiruošę. Panašiai kaip Neo, turime judėti pasaulyje suvokdami, kad daugelis vis dar yra savo proto kaliniai, kuriuos laiko Iliuzijos nelaisvėje. Tačiau mūsų užduotis nėra priversti ką nors prabusti; veikiau turime toliau gyventi tiesoje kaip šviesos švyturiai, sėdami sėklas tiems, kurie yra pasirengę pamatyti už uždangos.
Morfėjaus žodžiuose slypi amžina tiesa: daugelis nėra pasirengę atsijungti, nes nėra pasirengę susidurti su realaus pasaulio chaosu, kuriame reikia iš naujo peržiūrėti savo suvokimą, įsitikinimus ir tapatybę. O tie, kurie laikosi įsikibę sistemos, ir toliau ją gins, kol neras drąsos pažvelgti už jos ribų.“ (Autorius – Maikas Elisas (Mike Ellis)).
Ar įmanoma atsijungti nuo sistemos? Ar įmanoma nulaužti matricą? Kaip tai padaryti?
Apie tai – kitose dalyse.
(Bus daugiau).
