Daugelis lietuvių šiandien kalba apie veiksmus. Niekinamai žvelgdami į kalbas apie idėjas jie manosi esą veiksmo žmonės. Deja, kalbos apie veiksmus nėra veiksmas. Tai – tiktai kalbos. Dar ir nuobodesnės, ir lėkštesnės, ir mažiau įpareigojančios nei kalbos apie idėjas. Taip kalbantys nėra nei teoretikai, nei praktikai.
Politinė klasė liaudyje pašiepiama dėl daugelio dalykų, bet pirmiausiai – dėl to, kad tiktai kalba, užuot ką nors dariusi. Nors politikoje kalba, išplaukianti iš gilių tikrovės ir siekiamybės apmąstymų, yra veiksmas. Pats mąstymas yra veiksmas, gana sunkus ir atsakingas. Gal net per sudėtingas fizinio veiksmo išsiilgusiems tarškučiams. Todėl jie žemina tai, apie ką mažiausiai supranta.
Lietuviams nuo seno striuka su elitu. Lietuviškasis elitas, kaip reta Europoje, linkęs nutausti. Liaudžiai vis tenka brandinti tautą ir patį elitą iš savo gretų. Užtai vargu, ar galime pernelyg rūsčiai teisti žmones, kuriems, pasak klasikinio posakio, žagrės iš kišenių kyšo. Jiems natūralu vertinti fizinį veiksmą labiau nei intelektualinį. Prisidėjo ir dešimtmečius trukęs oficialus proletariato kultas, nors rankų darbo klasę šlovinusi santvarka mažai, ką bendro turėjo su tikraisiais šios klasės interesais ir mažai kuo skyrėsi nuo feodalizmo.
Didis teoretikas ir didis praktikas – retas derinys. Dėl to sėkmę dažniausiai užtikrina šiomis savybėmis pasižyminčių žmonių tandemas, dar geriau – plati komanda. Iš moderniosios lietuvių tautos istorijos savyje šias abi savybes jungė vienetai, kaip Antanas Smetona, Antanas Maceina, Romualdas Ozolas. Vydūnas, Stasys Šalkauskis, Vytautas Alantas save įtvirtino teoriniu darbu, o Ernestas Galvanauskas, Juozas Tūbelis, Mykolas Krupavičius ar Kazys Škirpa labiausiai pasižymėjo kaip praktikai, jei ne technokratai.
Paradoksalu, bet net iš vienetų matyti, kad kalbos apie idėjas dažniau sutampa su praktiniais veiksmais nei kalbos apie veiksmus. Kadangi mintis yra darbas, ji greičiau subrandina žmogų ir kitokiems darbams nei kitų subjektų veiksmų aptarinėjimas. Iš šiandieninių intelektualų, atmetant idėjinius ir moralinius vertinimus, dešinėje matome Vytautą Radžvilą, Gintarą Songailą, Rasą Čepaitienę, kairėje – Andrių Bielskį, tarp liberalų – Nidą Vasiliauskaitę, kurie nuo minties per žodį nuosekliai eina prie praktinių darbų.
Deja, dauguma atvejų intelektualai, tarsi tebegyvendami sovietinio režimo sąlygomis, laiko save esant aukščiau politikos. O politika lieka lėkštiems praktikams, stokojantiems gilesnės minties. Taip susiklosto padėtis, jog veikia ir sprendžia kvailiai, o mąsto bailiai arba tinginiai.
Rimtas darbas išplaukia tik iš brandžios minties. Čia tinka žodis „išmintis“ – tai, kas ateina iš minties. Deja, nūdien „išmintis“ dažnai tapatinama su „gyvenimiška“ (vadinkime tiesiai – buitine) patirtimi ir apsukrumu, kuriam, geriausiu atveju, tiktų sinonimas – „gudrumas“. Išmintingi veikėjai randasi dvejopai: iš mąstytojų arba mąstytojų draugijoje, kur teoretikas įkvepia, o praktikas vykdo.
Kaip darbštumas teoriniame lygmenyje dera su tingumu praktikoje? Galima būtų klausti ir atvirkščiai. Yra skirtingi žmonių tipai, skirtingi polinkiai, gabumai ir pašaukimai. Ne visada užtenka tik noro. Tad būtų naivu tikėtis iš kiekvieno statistinio piliečio aktyvumo tiek teoriniu, tiek praktiniu lygmeniu. Bet yra žmonių, kurie galėtų, jei tik ryžtųsi, apmąstyti praktiką ir įgyvendinti teoriją. Šie žmonės tiesiog renkasi tai, ką labiau mėgsta. Vieni politikuoja, atėję iš gatvės, apeidami universitetus, kiti filosofuoja uždarose auditorijose.
Šalia tingumo yra ir baimės veiksnys. Be viso kito – ir naivios baimės. Ypač tai dera teoretikams, kurie mano, jog akademinis darbas bus saugesnis nei dalyvavimas politinėje agoroje. Deja, technokratinė sistema, užpildoma dekonstrukcine ideologija, smelkiasi ir į minčių pasaulį. Po truputį randasi ir minčių policija.
Šiame kontekste intelektualui, mąstančiam kitaip nei sistema, lieka trys keliai: žengti į praktinę politiką, tapti sistemos trubadūru arba užsičiaupti. Neatmestina, kad tokie intelektualai kaip V. Radžvilas ar N. Vasiliauskaitė, vėlokai įsiveržę ar sugrįžę į praktinę politiką, tai padarė tik dėl to, kad suprato perspektyvinį beviltiškumą. Juk – ką čia slėpti? – intelektualo prigimčiai būdingas didesnis pomėgis kalbėtis su sau lygiais nei su liaudies masėmis. V. Radžvilo praktinis projektas įsibėgėja, N. Vasiliauskaitės – dar laukiamas.
Mintis be veiksmo – tai mintis be gyvybės. Veiksmas be minties – tai veiksmas be prasmės. Užtai kiekviena intelektualesnė persona, atėjusi į praktinę politiką, yra aukso vertės. Net jei klysta: klaidos fone išryškėja tiesa. Politikoje, kurioje vyraujančių stovyklų ribos ir turinys vis labiau trinami, ypač trūksta sveikos idėjinės ir vertybinės diskusijos.
Intelektualams-praktikams tenka ypač sunkus uždavinys. Jie bus stumdomi iš abiejų pusių: akademinių kolegų, kurie savo bailumą ar tinginystę dangstys pamokslais apie garbės ir valdžios troškimą, ir politikų-technokratų, kurie medžios liaudies balsus populistine retorika apie veiksmo politiką. Politikoje, kurioje vyrauja Šimonytės, Blinkevičiūtės ir Skverneliai, idėjiniam žmogui – ir dar iš alternatyvios stovyklos – prasimušti bus dar sunkiau nei antisisteminiams rėksniams, kurie politiką kuria skandalais.
Sisteminė žiniasklaida darys visa, kad antisistema in corpore taip ir atrodytų – kaip rėksniai be idėjų. Skandalai bus transliuojami, intelektualios įžvalgos – nutylimos. Gera žinia – ta, kad visa tai keičia laikas. Po truputį auga antisisteminės žiniasklaidos auditorijos, alternatyvūs politikai eina į gatves, pamažėle sniego gniūžtė pranašauja laviną. Pergalė nėra užtikrinta, bet įmanoma. Tik reikia telkti kuo platesnę stovyklą, atsiveriant prasmingai diskusijai, o išmintingų veiksmų laukimą keičiant iniciatyva ir atsakomybe.