Europos tautų paveldas: haplogrupių slėpiniai

Šiuolaikinių tautų kilmė tiek mokslininkus, tiek mėgėjus domina, mažų mažiausiai, nuo Renesanso. Ji aiškinama įvairiausias parametrais: nuo kalbos ir kultūros iki istorijos, archeologijos ir fiziologijos. Mūsų dienomis vis ryškėja dar vienas parametras: genetika. Vienas iš genetinių rodiklių yra haplogrupės.

Nepretenduodami į mokslinę ekspertizę, o juolab – tarpdisciplininį tyrimą, kuriam žmonija dar turės pribręsti, mėginkime aptarti galimas ir tikėtinas versijas apie europiečių etnosų ir superetnosų kilmę, judėjimo kryptis, giminystę tarpusavyje ir su kitomis tautomis.

Pabrėžtina, jog akademiniu lygmeniu vengiama haplogrupes tapatinti su vienu ar kitu etnosu, ir tai – puikiai suprantama. Juk haplogrupių išsiskyrimas atspindi akmens amžiaus laikus, kai daugelis šiuolaikinių etnosų, geriausiu atveju, susikūrė antikos laikais, kiti – viduramžiais, o treti – ir dar vėliau.

Visgi įmanomos sąlyginės ir apytikrės haplogrupių sąsajos su konkrečiais etnosais, nes kilmė, kalba ir kultūra dažnai koreliuoja. Žinoma, jos nėra tapačios: daugelis keltų kilmės žmonių šiandien kalba germanų arba romanų kalbomis, baltų palikuonys – germaniškai arba slaviškai, atitinkamai daug kur kito ir kultūra. Maža to: haplogrupė nėra ir rasės sinonimas, nes mulatas, kurio vienas tėvų – lietuvis, gali savyje nešiotis ir savo ainiams perduoti lietuviškus genus, nors rasiškai skirsis nuo grynesnių lietuvių.

Dažniausiai Europos tautose vyraujančios haplogrupės – R1a, R1b, I1, I2a, E1b1b, N, J2, retesnės – G, T, J1. Pastarųjų procentas net ir gausiausiai joms atstovaujančiose tautose – daug mažesnis.

R1a haplogrupė vyrauja tarp baltų ir kai kurių slavų tautų. Kadangi slavai, pasak Vladimiro Toporovo, išsiskyrė iš baltų ir tai įvyko gana vėlai – ankstyvaisiais viduramžiais, galima sąlyginai šią haplogrupę vadinti baltiška, nors, jei kam nors tai dvelktų baltišku etnocentrizmu, galima laikyti ir baltoslaviška.

Interneto ištekliaus Eupedia duomenimis, lietuvių tautoje baltiška haplogrupė sudaro 38%, latvių tautoje – 40%, baltarusių tautoje – 51%. Šis santykis, aišku, menkai tegelbėtų nagrinėjant klausimą, ar baltarusiai – suslavėję baltai, ar jau slaviško istorinio masyvo atšaka: kaip minėta, ši grupė – tiek pat slaviška, kiek ir baltiška. Ji tiesiog ankstesnė už šias skirtis.

Didžiausias šios grupės procentas – tarp lenkų (57,5%), kiek mažesnis – tarp rusų (46%), ukrainiečių (44%), slovakų (41,5%). Mažiausias procentas slavų tautų masyve – tarp serbų (18%), bulgarų (17%), makedonų (13,5%) ir juodkalniečių (vos 7,5%). Bulgarų santykis su slaviška tapatybe žinomas jau iš istorinių šaltinių: tai – tiurkų tauta, vėliau įsiliejusi į slavų kalbinį ir kultūrinį masyvą, o štai serbų ir kitų pietų slavų tautų kilmė palieka daug atvirų klausimų. Panašu, jog tai – suslavėję kitų etnosų palikuonys.

Antra gausiai išplitusi haplogrupė baltų tautose – N. Jei R1a kildinama nuo Juodosios jūros krantų, tai N – nuo Uralo, o pirminis jos židinys – tolimoje Rytų Azijoje. Europoje didžiausias jos procentas – tarp ugrofinų: tarp udmurtų – 67%, suomių – 61,5%, marių – 61%, komių – 51%. Lietuvių tautoje šios grupės santykis su kitomis – 42%, latvių tautoje – 38%, o tarp estų – 34%.

Apylygiai baltiškos ir ugrofiniškos grupių santykiai tarp lietuvių, latvių ir estų leidžia kelti įvairias teorijas. Anot vienos, N grupė – visai ne ugrofiniška, čionykštės jos variacijos susiformavo protobaltų areale, o vėliau atėję ugrofinai asimiliavo senuosius gyventojus. Kita galima teorija – kad patys baltai virė dviejų didelių etninių masyvų katile, susidūrus ariškai (indoeuropietiškai) ir uralinei (ugrofiniškai) kiltims.

Visgi statistika kelia klausimų, kodėl ši grupė labiausiai išplitusi ir didžiausią procentą sudaro būtent ugrofinų tautose arba ten, kur ugrofinų buvimas žinomas iš archeologinių kultūrų bei kalbų pėdsakų. Panašu, jog tarp ugrofinų ir baltų protėvių būta difuzijos ir net ne vienos. Vienur baltai perėmė ugrofinų kalbą, kitur – atvirkščiai. Šių superetnosų žmonės judėjo vieni į kitų žemes, sudarinėjo mišrias šeimas. Fatjanovo kultūra, siejama su baltais, tęsėsi iki pietinės Suomijos. Dabar ten kalbama ugrofiniškai.

Baltų (ar baltoslavų) grupė taip pat gausi tarp mordvių ir marių (galimai – dėl maišymosi su slavais), taip pat – tarp vengrų: čia ji sudaro 29,5% ir yra gausiausia iš visų šioje tautoje atstovaujamų haplogrupių. Dar įdomiau, kad ugrofinų haplogrupė vengrų genofonde sudaro vos 0,5%. Tai leidžia spręsti, kad vengrų tautos kūrėjai iš protėvynės Uralo krašte atsinešė tiktai kalbą, nors ir tai – pakitusią, o ugrofiniški genai ištirpo, iš dalies – keliaujant po stepes su tiurkais, bet labiausiai – susidūrus su Dunojaus slavais.

Jei vengrų atveju labiau tikėtina slavų įtaka, tai šiandieninių germanų tautose galimas tiek slavų, tiek baltų paveldas. Tarp norvegų baltiška haplogrupė sudaro 25,5%, tarp islandų (kilusių iš norvegų) – 23%, tarp švedų – 16%, tarp danų – 15%, tarp vokiečių – 16%. Baltoslavišką genetinį paveldą tarp skandinavų galima aiškinti tiek baltų (ypač – kuršių) žygiais į Skandinaviją, tiek skandinavų žygiais į baltų ir slavų kraštus, parsivežant nuotakas. O rytinėje Vokietijoje ilgai gyveno slavai, o iki jų – spėjamai – baltai.

Haplogrupių atradimas griauna tiek mokslinius, tiek ir romantinius stereotipus. Antai, teoriją, kad gotai, užkariavę Italiją ir Ispaniją, buvo baltai, faktai triuškina į šipulius. Italijoje baltiškoji haplogrupė sudaro 4%, Ispanijoje – vos 2%. Užtai abiejose šalyse gausi R1b haplogrupė, kuri būdingiausia keltams ir germanams. Italijoje ji sudaro 39%, Ispanijoje – net 69%. Ar ji čia liko nuo keltų ekspansijos iki Romos laikų, ar ją čia atsinešė gotai, sunku pasakyti. Bet apie masinę baltų ekspansiją kalbėti čia nėra prasmės.

Šiek tiek dėkingesni duomenys teorijai, kad getai ir kiti trakai galėjo būti baltai ar bent jų giminaičiai. Istorinėse trakų žemėse baltiškasis genas – gerokai gausesnis nei gotų karalijose. Rumunijoje baltiška haplogrupė sudaro 18%, Bulgarijoje – 17%, o Moldovoje – net 30,5%. Kadangi ta pati haplogrupė būdinga ir slavams, belieka laukti detalesnių genetinių rodmenų nei haplogrupės. Esami duomenys baltišką klodą šiose šalyse nei patvirtina, nei griežtai paneigia. Visgi slavų buvimas ten žinomas, o baltų – tiktai spėjamas.

R1b grupė gausiausia tarp baskų, kurie kalbos požiūriu apskritai nėra arijai, bet iberai. Šioje tautoje šios grupės procentas – net 85%. Visgi proporcijos kitose tautose skatina šią haplogrupę pirmiausiai sieti su keltais ir germanais, kurie kadaise galėjo būti vienas superetnosas, kaip baltų ir slavų protėviai. Airijoje R1b haplogrupė sudaro 81%, Bretanėje – 80%, Velse – 74%, Škotijoje – 72,5%. Bendrai Prancūzijoje šios haplogrupės proporcijos – 58,5%, Vokietijoje – 44,5%, iki 1/3 – Švedijoje, Norvegijoje ir Danijoje.

Skandinavai turi ir atskirą haplogrupę – I1. Švedijoje ji sudaro 37%, Norvegijoje – 31,5%, Danijoje – 34%. Ši grupė taip pat žymi Suomijoje – 28%, šiaurinėje Vokietijoje – 16%, mažesniu santykiu ja pasižymi estai, anglai, valai. Šios grupės plitimą už Skandinavijos ribų tektų sieti su vikingų žygiais, bet vikingų laikais senieji skandinavai jau seniai buvo susimaišę su germanais (iš dalies – ir ugrofinais). Kokia kalba kalbėjo senieji skandinavai, dar gili paslaptis.

Dar trys haplogrupės labiausiai paplitusios Balkanuose, bet tai mažai, ką sako apie jų sąsajas su etnosais. E1b1b grupė kildinama iš Afrikos, gausiai aptinkama Artimuosiuose Rytuose, o Europoje gausiausia Graikijoje, Bulgarijoje, Albanijoje ir Kosove. I2 grupė laikoma viena seniausių Europoje, pirmas jos pavyzdys – iš Šveicarijos, bet šiandien ji gausiausia Bosnijoje, Sardinijoje, Chorvatijoje ir Serbijoje. J2 grupės tėvyne laikomi Artimieji Rytai, dabar ji gausiausia Turkijoje, Graikijoje, Maltoje.

E1b1b grupę linkstama sieti su semitų-chamitų grupe, nors šiandien Artimuosiuose Rytuose ji labiau paplitusi tarp arijų kurdų nei tarp arabų ar izraelitų. J2 grupė gana gausi tarp žinomų antikinių tautų – nuo etruskų ir minojiečių iki hatų ir huritų. I2 atspindžiai tautų formavimosi procesuose sunkiausiai nustatomi.

Ką mums šiandien kalba šie keisti raidžių ir skaičių deriniai? Pirmiausiai – tai, jog daugelio Europos tautų kilmė – gerokai margesnė nei norėtų grynuolių ieškotojai. Antra vertus – matyti, kad išnykusios tautos – nuo istoriškai žinomų iki tik hipotetiškai identifikuojamų – tebegyvena savo žemėse, kad ir atskiestos vėlesnių ateivių. Retai būna taip, kad naujos tautos keistų senąsias jas visiškai išnaikindamos. Trečia – kiekviena tauta yra unikali ne tik savo kalba, kultūra, bet ir genetiniu paveldu. Šis paveldas vertas išsaugoti.

Na, o mums – lietuviams – gali būti smagu žinoti, jog haplogrupė, kurią įvardijame baltiška, taip pat gausi Vidurinėje Azijoje, Persijoje, Indijoje. Nuo ariškų tautų iki tiurkų, kurie asimiliavo ankstesnes ariškas tautas. Šiandien jau žinoma, kad arijai Indijoje yra ateiviai. Arijų protėvynės hipotezėse įvairuoja nuo Kaukazo iki Ukrainos. O mėlynos akys, kurias arijai nusinešė Azijon, sakoma, atsirado prie Baltijos.

Tad beveik drąsiai galima keisti sąvokas: vietoje indoeuropiečių – euroindai. O mėgstantiems pajuokauti galima pasiūlyti istoriją: lietuviai nuo Baltijos atėjo į Ukrainą, ten išrado sanskritą ir nusinešė jį Indijon. Ar glosto savimeilę?